Slaptas Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos siekis kartu pasidalinti byrančią Osmanų imperiją – Sykes-Picot susitarimas: kolonijinių imperijų sprendimas iki šiandien drasko Artimuosius Rytus (Video)

Dar prieš tai, kai buvo nustatyta galutinė Didžiojo karo baigtis, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija slapta diskutavo, kaip šalys, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, išsidalins Vidurio Rytus į „įtakos sferas“.

Prieš karą, Osmanų imperijoje šimtmečiais buvo jaučiamas nuosmukis, todėl sąjungininkų valstybės jau pradėjo galvoti, kaip jie išsidalins didelį grobį, jei tikėtina, kad nugalės turkus.

Didžioji Britanija ir Prancūzija jau turėjo keletą reikšmingų interesų regione tarp Viduržemio jūros ir Persijos įlankos, tačiau pergalė pasiūlė daug daugiau. Rusija taip pat troško gabalo turkų imperijos.

Nuo 1915 m. lapkričio iki 1916 m. kovo mėn. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai vedė derybas dėl susitarimo, Rusijai ir Italijai pasiūlius pritarimą.

Slapta sutartis, žinoma kaip Sykes–Picot susitarimas, buvo pavadinta pagal jos pagrindinius derybininkus, aristokratus serą Anglą Marką Sykesą ir prancūzą Françoisą Georgesą-Picotą.

Jos sąlygos buvo išdėstytos Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus sero Edwardo Gray'o 1916 m. gegužės 16 d. laiške skirtam Paului Cambonui, Prancūzijos ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje.

Spalvomis koduotas žemėlapis ir tekstas numatė, kad Didžioji Britanija („B“) gaus raudonosios zonos, šiandien vadinamos Jordanijos, pietų Irako ir Haifos Izraelyje, kontrolę; Prancūzija („A“) gautų mėlynąją zoną, apimančią šių dienų Siriją, Libaną, Irako šiaurę (kartu su Mosulo miestu) ir Pietryčių Turkiją, įskaitant Kurdistaną; ir rudąją Palestinos teritoriją, išskyrus Haifą ir Akrą, būtų taikoma tarptautinė administracija, „kurios forma turi būti nuspręsta pasikonsultavus su Rusija, vėliau pasitarus su kitais sąjungininkais ir Mekos šarifo Husseino bin Ali (Arabų sukilimo prieš turkus vadovas) atstovais.

Be to, kad regionas buvo išskirstytas į Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos „įtakos sferas“, susitarimas nurodė įvairius komercinius santykius ir kitokį supratimą tarp arabų kraštų.

Dėl įtraukto Sazonovo–Paléologue susitarimo Rusija turėjo gauti Vakarų Armėniją, Konstantinopolį ir Turkijos Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, jau pažadėtų pagal 1915 m. Konstantinopolio susitarimą.

Italija 1917 m. sutiko su Saint-Jean-de-Maurienne susitarimu ir gavo pietinę Anatoliją.  

Rusijos valdžios statuso pasikeitimas, sukeltas bolševikų revoliucijos ir tautos pasitraukimo iš karo, pašalino ją iš susitarimo.

Plėšdami Rusijos Vyriausybės archyvus, bolševikai 1917 m. surado dokumentus apie planus ir viešai atskleidė slaptosios sutarties turinį. Tai itin sugėdino britus, nes per T. E. Lawrence'ą ji prieštaravo esamiems jų teiginiams, kad arabai gaus suverenitetą arabų žemėse mainais už paramą sąjungininkams kare.

Iš tiesų, sutartis atmetė nepriklausomos arabų valstybės ar arabų valstybių konfederacijos sukūrimą, priešingai nei buvo žadėta anksčiau, suteikdama Prancūzijai ir Britanijai teises nustatyti ribas savo įtakos sferoje, „kaip jie mano tinkama“. Tiesios linijos neatsižvelgė į tikrąją gentinę ir etninę konfigūraciją giliai susiskaldžiusiame regione.

Po Osmanų pralaimėjimo 1918 m., netrukus po karo prancūzai perleido britams Palestiną ir Mosulą.

Karui pasibaigus, kaip planuota, šias sąlygas patvirtino 1920 m. San Remo konferencija ir 1922 m. ratifikavo Tautų Sąjunga. Nors Sykes-Picot turėjo nubrėžti naujas sienas pagal skirtingas islamo linijas, jos paprastos tiesios linijos neatsižvelgė į tikrąją gentinę ir etninę konfigūraciją giliai susiskaldžiusiame regione.

Net ir po daugiau kai 100 metų nuo Sykes-Picot sutarties, ji iki šiol veikia arabų ir Vakarų santykius ir lemia arabų tarpusavio nesutarimus, susiskaldymą ir pilietinius karus.