„Mirties upė“ į kurią geriau nekelti kojos – vienintelė pasaulio „verdanti“ upė: karštis toks didžiulis, kad per kelias sekundes patiriami trečio laipsnio nudegimai (Foto, Video)

Vietiniai gyventojai upę vadina Shanay-Timpishka, vietine kalba – „virti Saulės kaitroje“. Jie tiki, kad karštą vandenį išleidžia milžiniška gyvatė Yacumama, „Vandens motina“, kuriai prie upės ištakų pastatytas didelis gyvatės galvos formos riedulys.

Upė yra apie 25 metrų pločio ir 6 metrų gylio, tačiau tik 6,4 km ilgio. Vandens temperatūra svyruoja nuo 50 iki 90 laipsnių Celsijaus, mažos upės atkarpos pasiekia ir 100 laipsnių – pakankamai karšta, kad per kelias sekundes vanduo apdegintų iki trečio laipsnio nudegimų.

Daugelis nelaimingų gyvūnų įkrito į upę ir žuvo. Nors Amazonėje yra dokumentuotų karštųjų versmių, niekas nėra toks didelis kaip Shanay-Timpishka.

Kiekvienais metais saujelė turistų aplanko Mayantuyacu, norėdami patirti tradicinę Asháninka žmonių medicinos praktiką.

Tačiau, išskyrus keletą neaiškių nuorodų 1930-ųjų naftos žurnaluose, mokslinės upės dokumentacijos nėra.

Kažkaip šiam gamtos stebuklui jau daugiau nei septyniasdešimt penkerius metus pavyko išvengti plataus dėmesio.

Daugumai peruiečių upė yra tik legenda. Geologai atmetė jos egzistavimą, nes tvirtino, kad prireiktų milžiniško kiekio geoterminės šilumos, kad užvirtų net nedidelė upės dalis, o Amazonės baseinas yra 650 km nuo artimiausio veikiančio ugnikalnio.

Pietų metodistų universiteto geotermijos mokslininkas Andrésas Ruzo neturėjo pagrindo manyti, kad upė egzistuoja, tačiau pasakojimai apie upę jį sudomino.

Pirmą kartą apie upę Ruzo išgirdo iš savo senelio, kai jam buvo dvylika metų. Pagal jam pasakotą istoriją, upę atrado ispanų konkistadorai, kai jie giliai atogrąžų miškuose ieškojo aukso.

Kai kurie sugrįžę vyrai kalbėjo apie pavojingą žemę, pripildytą nuodingu vandeniu, žmones ėdančias gyvates, badą, ligas ir upę, kuri verda iš apačios.

Praėjus dvidešimčiai metų po to, kai senelis papasakojo jam apie upę, Ruzo pagaliau rado žmogų, kuris iš tikrųjų matė upę – savo tetą.

Dabar Ruzo parašė knygą apie šį reiškinį „Verdanti upė: nuotykiai ir atradimai Amazonėje“.

Jis taip pat atlieka išsamius geoterminius verdančios upės tyrimus ir bendradarbiauja su mikrobų ekologais, siekdamas ištirti jos verdančiuose vandenyse esančius organizmus ekstremofilus.

Ruzo tikisi, kad jo knyga atkreips dėmesį į šį gamtos stebuklą.

Upė išlaiko aukštą temperatūrą, nepaisant to, kad šalia nėra žinomų aktyvių ugnikalnių ar geoterminių angų, kurios paprastai užtikrina geoterminį požeminio vandens šildymą.

Nepaisant unikalios prigimties, „National Geographic“ upės karštį apibūdino kaip visiškai natūralią savybę.

Vyraujanti šios šilumos šaltinio teorija yra dėl Žemės geoterminio gradiento. Būdamas arčiau Žemės mantijos, požeminis vanduo paprastai būna aukštesnės temperatūros nei paviršinis.

Teorija yra tokia, kad lietaus vanduo pasiekęs Amazonės atogrąžų miškų paviršių, nuteka į gilius žemės plutos plyšius. Taigi vanduo šildomas dėl geoterminio gradiento. Tada jis, greičiausiai, tiekiamas į Žemės paviršių per karštas versmes, kurios šildo upę išilgai jos ruožo.