Kam reikalingas šis 4 tonų plieno rutulys, kabantis viduryje Vokietijos miškų? Naudojamas ir šiandien, o reginys įspūdingas (Foto, Video)

Miškingame Hainbergo kalvos šlaite, netoli Getingeno, Vokietijoje, stovi sena seisminių tyrimų stotis.

Wiechert žemės drebėjimo stotį 1902 m. pastatė žymus vokiečių fizikas ir geofizikas Emilis Wiechertas, kad galėtų atlikti tyrimus besiformuojančioje geofizikos srityje. Wiechertas ten pastatė kelis seismografus drebėjimams fiksuoti. Šie prietaisai nuo to laiko nepertraukiamai įrašinėjo duomenis, tapdami seniausiu pasaulyje, vis dar veikiančiu seismografu.

Emiliui Wiechertui buvo įdomu sužinoti apie žemės struktūrą. Prieš keletą metų jis paskelbė pirmąjį patikrinamą Žemės interjero modelį kaip sluoksnių seriją. Jis teigė, kad kadangi Žemės paviršiaus uolienų tankis skyrėsi nuo vidutinio Žemės tankio, žemė turi būti sudaryta iš skirtingų įvairaus tankio uolienų sluoksnių. Jis padarė teisingą išvadą, kad Žemė turi sunkią geležinę šerdį.

Prie Emilio Wiecherto prisijungė daug puikių tyrinėtojų, tarp kurių buvo ir jaunas vokiečių geofizikas Ludgeris Mintropas.

Ludgeris Mintropas buvo įgudęs Wiecherto studentas ir vienas iš šiuolaikinės geofizikos įkūrėjų. 1908 m. Mintropas sukūrė metodą, kaip dirbtinai sukelti žemės drebėjimus ir panaudoti seismografų užfiksuotus duomenis geologinei struktūrai po paviršiumi nustatyti.

Mintropas pastatė 14 metrų aukščio plieninius pastolius, nuo kurių 4 tonų plieno rutulys buvo numestas į kalkakmenio pagrindą. Nešiojami seismografai užregistravo susidariusias dirbtines seismines žemės bangas įvairiais atstumais nuo kritimo vietos. Eksperimentas buvo stulbinančiai sėkmingas.

Mintropas sėkmingai sukūrė trimatį artimiausio ploto, esančio žemiau žemės paviršiaus, vaizdą. Atlikdamas šį eksperimentą, Mintropas parodė, kad, sukeliant nedidelius, lokalizuotus, dirbtinius žemės drebėjimus, buvo galima nustatyti išskirtines uolienų ribas, taip pat tarp kietų ir skystų uolienų sluoksnių, ir padaryti išvadas apie šalia paviršiaus esančių geologinių struktūrų pobūdį.

Galiausiai Mintropas įkūrė įmonę „Seismos GmbH“, siekdamas ištirti naudingas mineralų ir uolienų nuosėdas, naudodamas seismines bangas, nors sunkius geležinius rutulius pakeitė dinamitu.

Šią vadinamąją „seisminę žvalgybą“ žalios naftos pramonė vis dar naudoja ieškodama žalios naftos, gamtinių dujų ir mineralų telkinių, sukeldama dirbtines smūgio bangas ir fiksuodama bei interpretuodama rezultatus.

Plieno pastolių laikomas 4 tonų plieno rutulys vis dar stovi žemės drebėjimo stotyje. Jis buvo modernizuotas naudojant elektros variklį ir nuotolinio atleidimo mechanizmą. Jis vis dar numetinėjamas ir šiandien, kai šalia yra lankytojų.

Žemės drebėjimo stotyje yra daug kitų įdomių dalykų. Lankytojai gali pamatyti garsųjį Wiecherto apverstos švytuoklės seismografą, kurį jis pastatė 1902 m.

Šis prietaisas iš esmės skiriasi nuo visų ankstesnių seismografų ir susideda iš sunkios masės, kuri gali laisvai svyruoti. Masę palaiko netoli pusiausvyros padėties viršuje esančių plonų spyruoklių slėgis. Kai žemė dreba, rėmas, nuo kurio pakabinama švytuoklė, taip pat juda, tačiau pati švytuoklė lieka nejudanti – tai efektas, vadinamas inercija.

Judėjimo įrašai daromi ant popieriaus, kuris yra ant besisukančio būgno. Pirmasis Wiecherto seismografas užfiksavo horizontalius judesio komponentus, tačiau vėliau jis sukūrė instrumentus vertikaliems komponentams matuoti. Wiecherto seismografai vis dar naudojami kai kuriose pasaulio observatorijose ir toliau teikia vertingos informacijos.