Paslaptingoji Sacharos akis. 40 km skersmens monstras. Apie jos egzistavimą ir kilmę sužinota visai neseniai (Foto, Video)

Mėlynoji Sacharos akis, dar žinoma kaip Richato struktūra arba Guelb er Richat, yra geologinis darinys Sacharos dykumoje, panašus į didžiulę akį. Forma siekia 40 kilometrų skersmenį ir yra Mauritanijos dykumos viduryje.

Šimtmečius apie formą žinojo tik kelios vietinės klajoklių gentys. Pirmą kartą ją septintajame dešimtmetyje nufotografavo „Gemini“ astronautai, kurie naudojo ją kaip orientyrą savo nusileidimo sekų eigai stebėti. Vėliau palydovas „Landsat“ padarė papildomų vaizdų ir pateikė informaciją apie darinio dydį, aukštį ir mastą.

Geologai iš pradžių manė, kad Sacharos akis buvo smūginis krateris, susidaręs objektui iš kosmoso atsitrenkus į Žemės paviršių. Tačiau didžiulės struktūros viduje esančių uolienų tyrimai rodo, kad jos kilmė yra žemiška.

Unikalus geologinis stebuklas

Geologai padarė išvadą, kad Sacharos akis yra geologinis kupolas. Darinyje yra uolienų, kurių amžius ne mažesnis kaip 100 milijonų metų; kai kurios datuojamos gerokai prieš gyvybės atsiradimą Žemėje.

Šios uolienos apima magmines (vulkanines) nuosėdas, taip pat nuosėdinius sluoksnius, kurie susidaro vėjui stumiant dulkių sluoksnius, o vanduo kaupia smėlį ir purvą.

Šiandien geologai akies srityje gali rasti kelių rūšių magminių uolienų, įskaitant kimberlitą, karbonatitus, juoduosius bazaltus (panašius į tai, ką galima pamatyti Didžiojoje Havajų saloje) ir riolitus.

Prieš milijonus metų vulkaninis aktyvumas giliai iš po Žemės į paviršių iškėlė visą aplink akį buvusį kraštovaizdį. Šis regionas nebuvo dykumos, kaip šiandien. Vietoj to, jis tikriausiai buvo daug nuosaikesnio klimtato, su gausiais tekančio vandens šaltiniais.

Sluoksniuotos smiltainio uolos pučiant vėjams sudūlėjo ir nusėdo ant ežerų ir upių dugno vidutinio klimato periodu. Požeminis vulkaninis srautas galiausiai išstūmė viršutinius smiltainio ir kitų uolienų sluoksnius. Vulkanizmui nurimus, vėjo ir vandens erozija pradėjo naikinti kupolinius uolienų sluoksnius. Regionas pradėjo nusistovėti ir griūti savaime, sukurdamas maždaug apskritą „akies“ bruožą.

Pangėjos pėdsakai

Senovinės uolos Sacharos akyje tyrėjams suteikė informacijos apie jos kilmę. Ankstyviausias akies formavimasis prasidėjo, kai superkontinentas Pangėja pradėjo skilti. Jai subyrėjus, į regioną pradėjo tekėti Atlanto vandenyno vandenys.

Tęsinys kitame puslapyje: