6 šveicarų gyvenimo taisyklės, kuriomis sunku patikėti: ar tikrai šioje šalyje viskas taip tobula?

Kaip šveicarams pavyko susikurti tokį gyvenimą ir ar tikrai šioje stebuklų šalyje viskas yra tobula?

1. Tikslumas ir punktualumas

Daugiau nei pusė šveicarų kalba vokiečių kalbos dialektais ir iš savo punktualiųjų kaimynų vokiečių yra perėmę kai kuriuos jų mentaliteto bruožus. Šveicarijoje nėra įprasta vėluoti nei į verslo susitikimus, nei į draugų vakarėlius, o greičio režimo keliuose laikomasi maniakiškai tiksliai: jei greitis kelyje yra ribojamas iki 60 km/h, tai šveicarai važiuoja 59 km/h greičiu – ne daugiau, bet ir ne mažiau.

2. Skalbimas pagal grafiką

Privatus šveicarų gyvenimas priklauso nuo visuomenės interesų, ir net toks asmeninis reikalas kaip skalbimas yra derinamas su aplinkiniais. Namų rūsiuose bei palėpėse yra įrengtos bendros skalbyklos, kuriose skalbimo mašinomis naudojamasi pagal grafiką – iš anksto rezervavus dieną skalbimui. Išsiskalbus drabužius, reikia viską išplauti ir sutvarkyti – kad nenukryptum nuo grafiko ir nesuerzintum kaimynų. Manoma, kad tokia griežta tvarka padeda taupyti vandenį ir elektrą.

3. Slėptuvės po namais

Šveicarija yra viena iš dešimties saugiausių pasaulio šalių, ir ji yra numačiusi sprendimą net branduolinio karo atveju: slėptuvėse, kurios yra įrengtos po pastatais, gali sutilpti visi šalies gyventojai. Anksčiau tokios slėptuvės buvo statomos po kiekvienu gyvenamuoju namu, ir nors ši norma jau seniai yra pakeista, šiuo metu Šveicarijoje vis tiek yra 300 tūkst. privačių ir 5 tūkst. viešų bunkerių.

Tai patalpos, apsaugotos atspariomis, 30 cm storio gelžbetonio sienomis. Jose yra įrengta autonominė ventiliacijos sistema, yra vandens, maisto bei vaistų atsargų. Jei kas nors atsitiktų, kiekvienas šveicaras žinotų, kur slėptis: dažniausiai įėjimas į slėptuvę yra rūsyje, šalia skalbyklos.

4. Santūrumas

Šveicarai yra tylūs ir atsargūs žmonės, linkę neįsileisti nepažįstamų žmonių į savo asmeninę erdvę. Pirmojo susitikimo metu jie nepuls dalytis savo biografijos detalėmis ir iš pašnekovo taip pat nesitikės išgirsti pasakojimų apie šeimą bei vaikus. Asmeninis ir profesinis gyvenimas yra aiškiai atskirti, ir visi pokalbiai darbe apsiriboja tik darbinių klausimų aptarimais.

5. Švara ir tvarka

Galima sakyti, kad šveicarai yra ištobulinę visos Europos atliekų rūšiavimo tradiciją. Maža to, kad jie rūšiuoja stiklą, popierių, plastiką ir organines atliekas, egzistuoja dar atskiri konteineriai žuvų kaulams, kremo indeliams ir kavos puodeliams. Popierių iš pradžių reikia supakuoti į krūveles, stiklą ir aliuminį išvežti į perdirbimo punktus, o plastikinius butelius ir tuščias kavos kapsules grąžinti į parduotuvę. Viską, ko nepavyksta išrūšiuoti, galima išmesti tik sukrovus į specialius mokamus šiukšlių maišus, todėl kiekvienam šveicarui kiekvienas šiukšlių kilogramas atsieina 2 – 4 Šveicarijos frankus (maždaug 2 – 4 eurus).

Tačiau laikydamasi tokios tvarkos, šalis perdirba iki 90 proc. atliekų, o jos gyventojai gali kvėpuoti švariu oru ir gerti vandenį iš bet kurio upelio. „Tai yra pagarbos duoklė nuostabiai gamtai, kurioje gyvename“, – sako patys šveicarai.

6. Liaudies balsas

Šveicarija – pergalingos demokratijos šalis: vietos gyventojai balsuoti eina bent 4 kartus per metus, ir kiekvienas pilietis, surinkęs pakankamai parašų, gali pateikti įstatymo projektą ar Konstitucijos pataisą. Vietos savivaldos organai turi daugiau galių negu federalinė valdžia, o visi gyvybiškai svarbūs klausimai sprendžiami vietoje pagal rinkėjų valią. Šveicarai patys reguliuoja mokesčių dydį savo kantonuose ir nustato maksimalų vadovų atlyginimų dydį.

Jie, beje, yra nubalsavę prieš rūkymo apribojimus ir nusprendę nerengti savo šalyje Olimpiados.