Vidinė migracija: lietuvius traukia kaimas, bet ne žemės ūkis

Regiono, kaip gyvenamosios vietos, patrauklumą tyrėjai vertino pagal vidinės migracijos rodiklį. Remiantis jų prielaida, didelis judėjimas rodo, kad tam tikrose vietovėse susiklostė nepatraukliti ar patraukli situacija. „Jei žmogui kažkur gera gyventi, jis ten ir gyvena, jei blogai, išvažiuoja kitur“, - apibendrino instituto direktorė Rasa Melnikienė.

Tyrimo rezultatus ji pristatė ketvirtadienį surengtame išplėstiniame Jaunimo reikalų tarybos ir Jaunimo reikalų departamento posėdyje.

Kaip pažymėjo instituto vadovė, kuo mažesnis tam tikrame regione agrarinis sektorius ir kuo daugiau gyvuoja kitokių verslų, tuo mažiau iš ten žmonės išvažiuoja. Patrauklūs tie kaimo regionai, kur daugiau darbingo amžiaus gyventojų, o nepatraukliuose kaimo regionuose daugiau socialinės paramos gavėjų (tai siejama su ilgalaikiu nedarbu ir mažomis pajamomis). Savivaldybės patrauklumą lemia išplėtotas kelių tinklas – jis leidžia net atokių vietovių gyventojams dirbti rajono centre. Patrauklios miškingos savivaldybės.

Lietuva – kaimas arba pusiau kaimas

Lietuvoje miestais laikomos kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės su daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių per 2/3 dirba pramonėje, versle, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityje. Jei tokioje gyvenvietėje gyvena 500-3000 žmonių, ji vadinama miesteliu. Šių požymių neturinčios gyvenamosios vietovės yra kaimai.

Tačiau „Eurostat“ mūsų šalį esą klasifikuoja kaip kaimo ar pusiau kaimo teritoriją. Tiesa, toks apibūdinimas nerodo glaudaus santykio su žemės ūkiu.

Visas Lietuvos savivaldybes tyrėjai suskirstė pagal žmonių, gyvenančių miesteliuose ir kaimuose, skaičių: kaimo (daugiau kaip 50 proc.), pusiau kaimo (15-50 proc.), miesto (mažiau kaip 15 proc.). Jų parengtame žemėlapyje matyti, kad miestais vadinamos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus savivaldybės, pusiau kaimiškomis – keliolika Žemaitijos, centrinės, rytinės bei pietinės dalies savivaldybių. Kita Lietuvos teritorija apibūdinta kaip kaimiška.

Savivaldybes palyginus pagal tam tikrus kriterijus, paaiškėjo, jog „kaimo grupėje visi rodikliai yra prastesni“. Pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas 2006-2008 m. joje siekė 1412 Lt, pusiau kaimo grupėje – 1559 Lt, miestuose – 1766 Lt.

Užimtųjų dalis tarp 15-64 m. amžiaus gyventojų siekė atitinkamai 61 proc., 65 proc. ir 70 proc. Tiesioginės užsienio inveticijos vienam gyventojui siekė 1339 Lt, 6226 Lt ir 7266 Lt. Registruotų bedarbių buvo 4 proc., 3,6 proc. ir 2,7 proc. Kaimams teko mažiausiai investicijų ir statybos darbų vienam gyventojų, juose gyveno daugiausiai socialinės paramos gavėjų.

Jaunimas mielai keltųsi iš miestų

Patraukliausiomis savivaldybėmis tyrėjai pavadino tas, į kurias 2003-2005 m. atsikėlė vidutiniškai daugiau žmonių nei išvyko, mažiau patraukliomis – iš kurių išvyko iki 10 žmonių 1000 gyventojų, nepatraukliomis – iš kurių išvyko daugiau gyventojų.

Tokiu būdu tyrėjai išskyrė 9 grupes: patrauklius kaimo, patrauklius miesto, mažiau patrauklius pusiau kaimo, nepatrauklius miesto ir t.t.

Patraukliems kaimo regionams priskirtos Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Prienų ir Vilniaus rajonų bei Kalvarijos savivaldybės. Kretingos, Jonavos, Ukmergės ir Trakų rajonai bei Birštonas pripažinti patraukliais pusiau kaimo regionais. Iš miestų patraukliausi Vilnius, Palanga, Neringa.

Nepatrauklių kaimo rajonų tyrėjai rado bemaž dvi dešimtis: Skuodo, Plungės, Šilalės, Kelmės, Joniškio, Biržų, Anykščių, Zarasų, Lazdijų, Varėnos ir pan. Nepatraukliu pusiau kaimo rajonu tapo Akmenė, o miestais – Panevėžys ir Alytus.

Tiesa, R. Melnikienė pripažino, kad didžiųjų miestų patrauklumą galėjo sumažinti gyventojų sprendimas keltis į priemiesčius. Tokiais būdais jie, nors ir liko dirbti, pavyzdžiui, Kaune, tapo Kauno rajono, arba kaimo gyentojais.

Beje, visuomenės apklausos rodo, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, jaunimas nespjauna į kaimą. 2007 m. savaitraščio „Veidas“ užsakymu skambučių centro „Fonitel“ atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, kad kaime norėtų gyventi kas ketvirtas – tarp jaunimo tokių buvo maždaug 30 proc.

Derlingos žemės nebūtinai reiškia naudą

Pagal gyventojų skaičių savivaldybes galima įvertinti kiekybine prasme, o verslo gyvybingumas rodo kokybinį potencialą. Gyvybingomis tyrėjai pavadino savivaldybes, kuriose ūkio subjektų 2005-2007 m. padaugėjo bent 5 proc., mažiau gyvybingomis – kuriose ūkio subjektų skaičiaus kitimas svyravo tarp 5 proc. ir -5 proc., negyvybingomis – kur ūkio subjektų sumažėjo daugiau nei 5 proc.

Negyvybingais pripažinti Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio ir Šalčininkų rajonai, mažiau gyvybingais – didelė dalis rytų ir pietų Lietuvos, kai kurie Žemaitijos rajonai. Pranešėja atkreipė dėmesį, jog kai kuri negyvybingi rajonai garsėja vienomis derlingiausių žemių.

Net kaime dominuoja paslaugų sektorius

Pasak R. Melnikienės, šalyje susiklostė situacija, reikalaujanti pereiti nuo šakinės kaimo politikos prie regioninės, orientuotos į tam tikrą vietovę. Mat jau trejus metus kaimo ekonomikoje dominuoja ne žemės ūkis, o paslaugų sektorius, taigi jau ir čia įsigalėjo popramoninė ekonomika. Šiuo metu žemės ūkyje dirba tik kas ketvirtas iš visų užimtųjų kaimo vietovėse. Beveik pusė dirba paslaugų sektoriuje, likusieji – pramonėje ir statyboje.

Užsienio ekspertai daugiausia dėmesio siūlo skirti nebe konkrečiai žemės ūkiui, o transportui, informacinėms technologijoms, viešosioms paslaugoms, patogumams (gamtiniams ir kultūriniams), kaimo įmonėms, įskaitant mažąsias ir vidutines.

Žinių ekonomikos visuomenėje pagrindiniu regiono raidos veiksniu tampa žmogiškieji ištekliai, ypač Lietuvoje, kuri nėra turtinga gamtinių išteklių. Konkurencingumas priklauso nuo to, kiek regionas gali pritraukti žmogiškųjų išteklių, jie svarbūs ne tik kaip gamintojai, bet ir kaip vartotojai. Tačiau tiek emigracija, tiek migracija šalies viduje lemia, kad kai kuriose vietovėse gyventojų vis mažėja, taigi menkėja jų konkurencingumas.