Emigracijos lyderių dešimtmetis

Migracijos neigiamas saldo, kai emigracija didesnė už imigraciją, užfiksuotas penkiose Europos Sąjungos (ES) šalyse, o Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, - didžiausias jau dešimt metų. Kitos šalys tame penketuke keičiasi, o mes, kaip LŽ sakė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, nuolat esame lyderiai.

Prieš pat Naujuosius metus pasirodęs Europos migracijos tinklo finansuotas leidinys „Grįžtamoji migracija: teorinės įžvalgos ir situacija Lietuvoje“, pirma tokia rimta studija, aprėpianti ne tik sociologinius duomenis, pirmosios apklausos apie grįžtamąją migraciją rezultatus, bet ir teorinius apibendrinimus bei kitų šalių patirtį, leidžia naujai pažvelgti į itin skaudžią mūsų kraštui emigracijos problemą.

Apie grįžtamąją migraciją Lietuvoje pradėta kalbėti, kai ėmė trūkti darbo jėgos. Per atliktą tyrimą į grįžtamosios migracijos problemas mėginta pažvelgti įvairiais pjūviais derinant skirtingus metodus: Lietuvos gyventojų reprezentatyvią ir užsienio lietuvių bendruomenių atstovų internetinę apklausas, ekspertų nuomonę, užsienio valstybių migracijos politikos ir Lietuvos vykdomų priemonių grįžtamajai migracijai skatinti apžvalgas, Lietuvos migracijos ir grįžtamosios migracijos statistinę analizę, taip pat mūsų šalies ir užsienio lietuvių žiniasklaidos analizę.

Naujos tendencijos

Per pastaruosius 18 metų (1990-2008) iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono žmonių, apie 20 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tikslesnių skaičių kol kas pasakyti negalima, nes ne visi išvažiuodami svetur gyventi išsiregistruoja ir ne visi sugrįžę praneša. Tikrąją padėtį turėtų atskleisti 2011 metų visuotinis gyventojų surašymas.

„Tikslus skaičius nėra svarbiausias dalykas, - sakė dr. A.Sipavičienė. - Ar 300 tūkst., ar 400 tūkst. gyventojų išvyko - svarbiausia, kad tas skaičius problemiškas, ir blogiausia, kad jis keičia gyventojų amžiaus struktūrą. Emigrantai yra kur kas jaunesni nei Lietuvos gyventojų vidurkis ir mūsų visuomenė dėl emigracijos sensta kur kas greičiau nei galėtų normaliomis sąlygomis. Be to, blogėja demografiniai rodikliai, nes tie, kurie kurtų šeimas, gimdytų vaikus, irgi išvažiuoja.“

Turimais duomenimis, kas dešimtas Lietuvos gyventojas, maždaug 11 proc., pats buvo išvykęs ir daugiau kaip šešis mėnesius dirbo užsienyje, apie 40 proc. - kas nors iš šeimos ir apie 80 proc., t.y. beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas, keturi iš penkių, turi išvykusių pažįstamų.

Tyrimas buvo atliktas dar prieš krizę, o dabar, pasak TMO Vilniaus biuro vadovės, aiškus dėsningumas, kad padėtis blogėja. Žmonės išvyksta ir tas išvykimas vienareikšmiškai susijęs su krize. Kaip didėja nedarbas, taip panašiai didėja ir emigracija. Pastaraisiais metais prasidėjusi grįžtamoji migracija dabar vėl labai smarkiai sumažėjo.

Nauja tendencija būtų etapinė migracija, kai žmonės išvažiuoja į kurį nors kraštą ir jei nesiseka, toliau migruoja kur nors kitur. Iš tokios etapinės migracijos kur kas sunkiau susigrąžinti žmones, nes, pavyzdžiui, išvažiavę į Angliją, o iš jos - į Skandinavijos šalis, gali grįžti ir į Angliją, ir į Lietuvą. Tiesioginis ryšys su gimtuoju kraštu pradeda silpti. Kitas dalykas, aiškiai susijęs su krize, - tie emigrantai, kurie planavo grįžti, neretai nebegrįžta.

Iš abiejų pusių

Dar prieš krizę, kai Lietuvoje buvo pradėjusios gerėti gyvenimo sąlygos, vis daugiau emigrantų norėjo sugrįžti. Čia pirkosi butus ir kūrėsi, tačiau iškildavo labai daug problemų. Vieniems rūpėjo, ar gaus darbo ir kokie bus mokesčiai, kitiems - ar galės persivesti pensiją, tretiems - ar galės pasiimti paskolą butui pirkti, nes daugelio pinigai vis dėlto nelegalūs. Į tuos klausimus ir mėgino atsakyti TMO Vilniaus biuro įsteigtas Migracijos informacijos centras. Iš šios patirties ir kilo mintis kartu su Socialinių tyrimų institutu atlikti grįžtamosios migracijos tyrimą: ar Lietuvos gyventojai pasirengę priimti grįžtančius žmones, ar reikia skatinti grįžtamąją migraciją, kokios pagalbos iš tikrųjų reikėtų. Į problemą pasižiūrėti iš abiejų pusių - atsiklausus ir Lietuvos gyventojų, ir užsienio lietuvių nuomonės.

Respondentų užsienyje buvo klausiama, ar nori ir ruošiasi grįžti, jei nenori - kodėl, jei nori, kodėl negrįžta ir kokių problemų kyla, ar reikia, kad valstybė kaip nors padėtų, kokios informacijos ir pagalbos trūksta. Gana netikėta, kad daugelis Lietuvos gyventojų pritarė, jog reikia finansiškai remti tautiečių grįžimą, o daugelis išvykėlių įsitikinę, kad tai daryti netikslinga. Jie taip pat nenorėjo sau kokių nors išskirtinių sąlygų.

Kaip parodė apklausos rezultatai, Lietuvos gyventojų požiūris į grįžtamąją migraciją yra labai teigiamas. Klausiami, ar reikia skatinti ją, ar atsivežti iš užsienio darbo jėgos, vos ne 100 proc. pritarė tautiečių susigrąžinimui. Vis dėlto buvo matyti ir nerimo dėl galimo masinio grįžimo. Darbingo amžiaus žmonės bijojo, kad sugrįžėliai užims darbo vietas, nes jų kvalifikacija gali būti geresnė. Pensininkai būgštavo, kad pablogės jų socialinės garantijos, jei grįš daugiau pensininkų. Tačiau visi labai apgailestavo dėl išvykusių mokytojų ir labai norėjo, kad sugrįžtų svetur išvažiavę gydytojai. Visi taip pat sutartinai džiaugėsi dėl išvykusių nusikaltėlių.

Grįžti - negrįžti

Apie pusė užsienyje gyvenančių respondentų pripažino, kad norėtų grįžti. Kaip rodo kitų, ypač imigracijos, šalių praktikos apibendrinimas, jei žmogus per penkerius metus negrįžo, tokia tikimybė labai smarkiai sumažėja. Sunkiau sugrįžti užėjus krizei pirmiausia dėl ekonominių priežasčių - nelengva rasti darbą. Antras dalykas, tų, kurie dirbo legaliai užsienyje, ten kur kas geresnės socialinės garantijos, o čia iš jų negalima išgyventi. Kai užsibuvęs užsienyje žmogus pradeda kurti savo socialinį gyvenimą, integruojasi ten, Lietuvoje ryšiai nutrūksta ir kur kas sunkiau grįžti. Trumpalaikiai sugrįžimai nebūtinai turi didelės įtakos. Žmogus atvažiuoja, pabūna tarp savo giminių, „pabaliavoja“ ir išvažiuoja, nelabai ką ekonomikos ar socialinėje srityse pamatęs. Viena iš naujojo leidinio rekomendacijų ir būtų siekti, kad tie ryšiai nenutrūktų, o trumpalaikiai sugrįžimai įtrauktų žmogų į Lietuvos socialinį gyvenimą, kad jis nesijaustų čia svetimas.

„Apie tai būtų galima pagalvoti rengiant priemones grįžtamajai migracijai skatinti, nes juk ne visos geros yra brangios, - kalbėjo TMO Vilniaus biuro vadovė. - Galima pasirinkti: kai kurioms reikia daugiau darbo, o kai kurioms - daugiau pinigų. Labai dažnai trūksta tiesiog informacijos, kad grįžę žmonės žinotų, kas vyksta Lietuvoje, kad jaustų Lietuvos gyvenimą.“

Dėl krizės daugelio emigrantų grįžimas atsideda, o dėl atsidėjimo labai dažnai nutrūksta ryšiai. Kitas dalykas, kai išvažiuoja vienas sutuoktinis. Nors toks gyvenimas abipus sienos labai gadina šeimos santykius, vis dėlto padeda palaikyti ryšius su Lietuva. Kai išsivežami ir vaikai, jie labai greitai pritampa svetimoje šalyje ir pasidaro stabdys sugrįžti. Vaikai jau patyrė traumą nutraukę ryšius Lietuvoje ir dar kartą ją patirtų, jei integravęsi svetimame krašte turėtų vėl nutraukti ten užsimezgusius ryšius. Visi respondentai tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje sutiko, kad grįžtamajai migracijai labai svarbu vaikų mokymas, kad jie nepamirštų lietuvių kalbos ir grįžę čia galėtų lengviau prisitaikyti.

Ir nuostoliai, ir nauda

Niekas neabejoja, kad yra blogai, kai tiek daug žmonių emigruoja, tačiau kiekvienu atskiru atveju, kaip pasakojo pašnekovė, matoma ir nauda. Pavyzdžiui, ypač krizės sąlygomis emigrantai patys sprendžia bedarbystės problemą, neužkrauna jos kam nors kitam. Jie siunčia artimiesiems pinigų ir tie pinigai iš tikrųjų yra labai dideli. Kitas dalykas, kad nėra sudaryta sąlygų tuos pinigus tikslingai investuoti Lietuvoje, tada jie paprasčiausiai pravalgomi. Palyginti su kitomis valstybėmis, kurios stengiasi palengvinti tokias investicijas, Lietuvoje sunku investuoti į verslą. Kaip patvirtina emigrantai, užsienyje pradėti savo verslą yra kur kas lengviau nei mūsų šalyje.

Knygoje „Grįžtamoji migracija: teorinės įžvalgos ir situacija Lietuvoje“ taip pat apibendrinta kitų šalių patirtis, kaip galima veikti, atsižvelgus į grįžtamosios migracijos tipus. Žmonės grįžta dėl įvairių priežasčių. Vieniems nepasisekė. Kitų toks ir buvo planas: nuvažiuoti, užsidirbti ir sugrįžti. Treti važiavo ko nors išmokti, kad įgytas žinias galėtų pritaikyti Lietuvoje. Ir kiekvieną tokį žmogų, pasak A.Sipavičienės, galima skirtingai paveikti arba nepaveikti, nes yra ir tokių, kurie išvažiuoja jau žinodami, kad niekada nebegrįš. Tie, kurie nori, bet dabar, sakykim, neturi kur sugrįžti, yra vienas dalykas. Visai kitas - tie, kurie nenori, bet yra priversti sugrįžti. Jei grįžta patyręs nesėkmę, reikės padėti įsidarbinti. Jei žmogus išvažiavo, užsidirbo pinigų ir aiškiai žino, ką darys Lietuvoje, jam beveik iš viso nereikia pagalbos, nebent papildomos informacijos. Iš toliau kartais geriau matyti, kokių nišų verslui pradėti yra mūsų krašte. Jei būtų sudarytos geros sąlygos, žmonės norėtų čia diegti investicijas, pradėti savo verslą.

Aiškiai ir lanksčiai

Tyrimai buvo atlikti daugiau kaip prieš metus, bet šis leidinys labai reikalingas ir dabar, krizės sąlygomis. TMO Vilniaus biuro vadovės įsitikinimu, grįžtamosios migracijos strategiją galima susikurti tokią, kuri nepriklausytų nuo krizės ar kitokių pokyčių, būtų lanksti ir reaguotų į juos. Pavyzdžiui, ir dabar yra grįžtančių žmonių, tik galbūt grįžta ne tie, kurie norėjo, ir ne tie, kurių mes norėtume. Kitas dalykas, gal kai kuriuos, neketinančius parvykti, kaip tik reikėtų paskatinti, nes savo išsilavinimu, geromis idėjomis ir investicijomis galėtų būti toks inovacinis potencialas, kuris tarsi grandininė reakcija patrauktų kitus.

Knygoje pateikiamos rekomendacijos šiuo požiūriu yra labai svarbios. Pakilimo metais galima kviesti visus, o krizės sąlygomis, kai labai riboti finansai, reikia orientuotis į tuos, kurie galėtų čia investuoti ir kurti darbo vietas. Programos grįžtamajai migracijai skatinti būtų mažesnės, bet kur kas tikslingesnės.

Vadinamųjų tikslo šalių patirtis mums nėra aktuali - jos stengiasi grąžinti imigrantus. Ypač dabar, krizės sąlygomis. Siūlo net pinigų, kad žmonės išvyktų, tačiau niekas iš tokio krašto, kur gera gyventi, nevažiuoja. Net tie, kurie neteko darbo, nes jei dirbo legaliai, turi sukaupę socialinį draudimą.

Lietuva, kaip kilmės šalis, mėgina susigrąžinti emigrantus, ir jos strategija visai kita. Kilmės šalys, pasak A.Sipavičienės, neturi gausybės priemonių, bet viena pirmųjų yra informacinės kampanijos, informacijos centrai. Ir labai svarbu, kad visa reikalinga informacija būtų vienoje vietoje - apie mokesčius, sveikatos apsaugą, vaikų mokslą ir pačių persikvalifikavimą, nekilnojamąjį turtą, darbą, pensiją.

Kai kurios valstybės imasi net organizuoti grįžimo keliones, pavyzdžiui, nuperka bilietus namo. Lietuva taip nedaro, tokių kelionių neremia ir gyventojai nemano, kad turėtų remti. Yra netiesioginis grįžimo skatinimas - dažniausiai per pinigų investicijas kilmės šalyje. Taip neprarandamas ryšys ir atsiranda noras grįžti. Gali būti įvairios paskolos būstui įsigyti ar įsikurti, lengvatinės paskolos dar kam nors. Yra integracinės priemonės, nes žmogui grįžus reikia konkrečios pagalbos, o kartais ir giminės nelabai žino, kur ieškotis darbo, vaikus leisti į mokyklą, neretam reikia ir kalbą prisiminti.

„Yra žmonių, kurie bet kada sugrįš. Yra žmonių, kurie niekada negrįš. Tokių nepaveiksi, bet yra tokių, kurie iš tikrųjų norėtų grįžti, bet iškyla labai daug problemų, ir jie tiesiog nuleidžia rankas. O kai dar ilgiau išbus svetur, su Lietuva praras ryšį, - pabrėžė TMO Vilniuas biuro vadovė. - Daug žmonių išvyksta ir dabar. 2008 metais atliktos jaunimo apklausos duomenimis, apie 44 proc. mūsų jaunuolių norėtų išvykti dirbti į užsienį. Dabar tas procentas, manau, būtų gerokai didesnis. Kai tokia padėtis, tikėtis grįžtamosios migracijos be kokių nors papildomų priemonių, iš tikrųjų nerealu. Reikia vienokios ar kitokios grįžtamosios migracijos politikos. Ji turėtų būti strateginė - reikia aiškiai žinoti, ką ir kokiu būdu norime susigrąžinti. Kol kas yra tik atskiros priemonės, o sistemos kaip ir nėra.“

Dabar, kai žmonės migruoja per kelias valstybes, skatinimas grįžti darosi dar sudėtingesnis, tačiau svarbu vis viena stengtis, kad ryšiai su Lietuva nenutrūktų. Labai svarbus ir vadinamasis virtualusis sugrįžimas, kai pats žmogus negrįžta, tačiau gali per internetą įsitraukti į Lietuvos gyvenimą ir daug ką nuveikti, būti naudingas gimtajai šaliai. Aišku, gyventojų skaičius nedidėja, bet socialinė ekonominė nauda gali būti labai didelė. Virtualusis sugrįžimas gali būti ir tarpinė grandis prieš visišką sugrįžimą.