Jonas Trinkūnas. Krikščionybė lietuvius padarė dviveidžius

Prieš savaitę knygą „Lietuvių senosios religijos kelias“ pristatęs J. Trinkūnas interviu DELFI sakė manantis, kad jei ne krikščionybės primetimas, šiandien Lietuva galėjo būti Rytų Europos Japonija. -Rašydamas knygą apie lietuvius, jų istoriją, labai daug ką supratau. Mane truputį stebina, kai mėginama samprotauti, kas yra lietuviai – sakoma, kad tai valstiečiai, katalikai, neišlaikę ir neturintys jokių tradicijų. Man tokius samprotavimus liūdna girdėti. Supratau, kad lietuviai – labai atspari, gyvybinga, stipri tauta. Dėl to, kad ji patyrė tiek daug puolimų. Tūkstantis Lietuvos metų – nuolatinė kova už išlikimą. Šv. Brunonas (šv. Brunonas Bonifacas - DELFI) pareiškė atėjęs sugriauti stabų ir nešantis kitą Dievą, religiją, tačiau lietuviai pareiškė turį savo tradicijas, tvarką. Pagalvokite, kokia buvo tvarka: 3000 piliakalnių, kurie demonstruoja kultūros, civilizacijos vieningumą didžiulėje teritorijoje nuo Vyslos iki Dniepro ir dar toliau. Svarbiausia tradicijos vertybė – dorovinė, moralinė – būti laisviems, gyventi pagal savo būdą, papročius, tradicijas. Tai lietuviai visą laiką gynė, o juos visokiais būdais spaudė, gniaužė. Įprasta sakyti, kad lietuvius sugadino sovietmetis. Man juokinga to klausytis – tokie pat sovietiniai laikai buvo ir 100 metų prieš tai – carinėje priespaudoje. O ar iki carinės priespaudos lietuviams buvo gerai? Juk atėjusi nauja religija, kultūra lietuvius pavertė baudžiauninkais.

- Apie kokią religinę baudžiavą kalbate?

Lietuviai turėjo atlaikyti didžiulį bažnytinį spaudimą. Įsivaizduokite – jei neini į bažnyčią, tave gali prirakinti prie bažnyčios vartų, gali viešai niekinti, smerkti. Ne tik sovietai engė žmones, bet ir visa istorija.

Dabar mes švenčiame tūkstantmetį – šimtais metų tai buvo priespaudos ir persekiojimo metai. Aš nežinau, kuo ten didžiuotis, jeigu tokia prievarta Lietuvoje klestėjo. Ne tik socialinė, bet ir religinė – reikėjo atsisakyti savo papročių. Ar žinote, kad iki pat XIX a. visokiais būdais buvo draudžiama dainuoti liaudies dainas?

Padariau svarbią išvadą – lietuvius kaltina, kad jie – prisitaikėliai, dviveidžiai, slapukauja, nėjo į kovą prieš komunistinę priespaudą. Man labai aišku, kodėl taip yra – keli šimtai metų krikščioniško laikotarpio lietuvius pavertė dviveidžiais. Motiejus Valančius savo knygose rašo: „kas tie lietuviai? Ateina į bažnyčią, čia atrodo didžiausi katalikai, meldžiasi, gieda, ašaras nuleidžia. O tik išėjo iš bažnyčios – viskas – jie jau kiti“.

Pastebėjau ne vieną tokį pasipiktinimą, kad jie slapta laikosi savo papročių ir neklauso, ką jiems kunigai liepia. Padariau išvadą, kad dviveidystė išsivystė per kelis šimtus metų. Tai – ne sovietų išradimas. Dviveidystę išugdė prievarta.

- Kalbate apie krikščionybės prievartą?

Klausimas būtų toks – kodėl lietuviai nepasidarė geri katalikai, geri europiečiai? Todėl, kad juose slypėjo labai stiprus instinktas išlikti, išsaugoti protėvių tradicijas. Išlikimas buvo svarbiausias jų tikslas – lietuviai sugebėjo tą padaryti.

Ir užsienio mokslininkai stebisi, kaip mums pavyko išlikti – aplinkui slavų jūra, germanų galybė...

Dabar mes gyvename demokratinėje, laisvoje Europoje. Čia lietuviams iškyla problema – kaip gyventi laisvoje Europoje, kur nėra buvusios priespaudos. Uždavinys lietuviams – kaip įveikti tą savo dviveidiškumą. Tačiau dviveidiškumas nėra kažkokia neigiama savybė – tai gana efektyvi, išlikti padėjusi apsigynimo forma.

Nepasakyčiau, kad dabar puikūs laikai, gali gyventi labai gerai, demokratiškai, patogiai. Dabar yra visai kito pobūdžio priespauda ir prievarta. Tai – šiuolaikinė Vakarų civilizacija, kurioje klesti reklama, idėjinis manipuliavimas. Prieš tokias jėgas kartais galime pasijusti bejėgiai.

- Kaip galėjo klostytis lietuvių likimas, jei 1009 m. čia nebūtų atkeliavęs šv. Brunonas? Ar būtume išgyvenę be jo skleistos krikščionybės?

Puikiausiai. Geriausias - japonų pavyzdys. Jie pamatė, kaip krikščionys skverbiasi, kokie pavojai ateina ir staigiai, griežtai užkirto kelią, sustabdė visą misionierių veikimą. Ir paskui jie gyveno savo civilizaciją – dabar visi žavimės, kokia savita, išvystyta jų kultūra, šalis puikai priima mokslinius, techninius civilizacinius dalykus.

Mums krikščionybė nieko nenešė – tik pavojų visos tautos išlikimui. Kas liko iš didžiulės tautos nuo Dniepro iki Vyslos? Tik Lietuva ir Latvija – mažos tautelės. Aplinkui – nutautinti Rytų baltai, kurie buvo provoslaviškai apkrikštyti ir surusėjo, suslavėjo. Į Vakarus buvo lenkėjimas arba vokietėjimas. Viskas ėjo per bažnytinę politiką.

- Tačiau daugybė istorikų Brunonui dėkoja ir sako, kad jei ne krikščionybė, savo šventuose miškuose būtume likę be civilizacijos, mokslo ir žinių...

Yra Styveno Rowello knyga apie lietuvišką Gedimino laikų imperiją. Jis žavisi ja – Lietuva ne tik kad nebuvo atsilikusi nuo Vakarų, bet netgi demonstravo daugybę pranašumų. Gedimino valstybės daugiatautiškumas, leidęs visiems laikytis savo papročių, savo būdu gyventi – visai modernus. Tik dabar mes vėl sulaukėme tokios galimybės.

Bet prievarta siekta viską pavergti ir pajungti. Jokio atsilikimo nebuvo – mūsų tiesiog kita kultūra. Istorikai taiko vienintelius kriterijus – kiek buvo universitetų, miestų, kiek gamino produkcijos ir panašiai. Tai – tik ekonominiai, mechanistiniai kriterijai, tačiau mūsų kultūra, civilizacija buvo visai kita – turėjo potencialą.

Mes galime tik spėlioti, kad Lietuva galėjo pavirsti Rytų Europos Japonija su savo išvystyta kultūra ir kitkuo. Bet ją tiek užgniaužė, kad liko tik mažos tautelės.

- Savo idėjas skleidžiate įkūrę Lietuvos Romuvos bendriją. Kiek dabar Lietuvoje skaičiuojama pagonių, kaip į jus žiūrima?

Noriu paprašyti nevartoti „pagonių“ termino. „Pagonių“ terminą, kaip priešų, išplatino Bažnyčia. „Pagonys“ pirmiausia reiškia nekrikščionys – tamsūs, atsilikę, velnio išperos. Aš knygoje parodžiau, kad žmogiškumo mūsų protėviuose baltuose buvo daug daugiau nei krikščionių užkariautojuose.

Todėl ir šiandien reikia vartoti terminus „lietuvių religija“, „lietuvių tradicija“. Kas šiandien Lietuvoje krikščionybė – su tauta nieko bendra neturi. Bendra tai, kad daug žmonių save laiko krikščionimis ir eina į bažnyčią. Bet bendrai krikščionybė nei su Lietuva, nei su baltais nieko bendra neturi.

Dažnai pasiklausau Marijos radijo. Padariau vieną išvadą – nė karto negirdėjau minint žodžius „Lietuva“, „lietuviška“, „tėvynė“. Čia egzistuoja tik „krikščionybė“, „katalikybė“.

Kada manęs klausia, kiek Lietuvoje yra senosios religijos žmonių, atsakau, kad maždaug 3 milijonai. Dėl to, kad kiekvieno lietuvio sąmonėje, savimonėje slypi ta tradicija. Krikščionybė uždėta tik paviršiuje, jos išmokstama per katekizacijas, religijos pamokas. Tikra tradicija ta, kuri žmonėse gyva – kalba, papročiai, ryšys su žeme, protėviais.

Visoje Lietuvoje, apie 25 romuviečių bendruomenėse, yra keli tūkstančiai, kurie tą dalyką suvokia sąmoningai. Štai lietuviai švenčia Vėlines – žmonės sako, kad tai – krikščioniška mirusių pagerbimo šventė. O mes, romuviečiai, aiškiname, kad tai – giliausio senovės lietuvių papročio išraiška minėti, gerbti protėvius. Tai neturi nieko bendra su krikščionybe. Žmonės įsitikinę, kad ir Velykos, ir Kalėdos krikščioniškos. Betgi jos iš esmės tėra senos lietuviškos tradicijos, neturinčios nieko bendra su krikščionybe.

„Romuvos“ judėjimas atveria žmonėms akis, kad jie suprastų, kokiai tradicijai priklauso. Apie 80 proc. romuviečių – jaunimas, kurie jaučia, kas yra kas. Šimtai jaunimo kasmet nori būti pagal senovinį paprotį įšventinti į tikėjimo bendriją. Tai rodo, kad čia – ateitis. Jų kaskart daugėja.

O krikščionybė – dirbtinė religija – doktrinos, principai ir tiesos kalami, bet geriausi dalykai žmonėse yra natūraliai.