Didžiulis potvynis Britaniją atskyrė nuo Europos

Dauguma mokslininkų ilgai ignoravo teoriją, kuri aiškino, kad siauras Pa de Kalė sąsiauris, skiriantis Angliją ir Prancūziją, atsirado dėl didžiulio potvynio, nes nepakako įrodymų. Minėtai britų geologų grupei trūkstamus duomenis padėjo gauti Jungtinės Karalystės hidrogeografijos biuras, kuris vykdė sąsiaurio tyrimus, siekdamas užtikrinti saugią laivų navigaciją, taip pat laivai, naudojantys visuotinę padėties nustatymo sistemą (GPS) ir echolotus. Išnagrinėję duomenis, mokslininkai Lamanšo sąsiaurio dugne aptiko struktūras, kurios rodo ten praūžus didžiulį vandens srautą ir buvus potvynį.

Mokslininkų grupės vadovas sakė: „Reiškiniai, kuriuos dabar nagrinėjame, visiškai pakeitė Britanijos istoriją. Jeigu jie nebūtų įvykę, Britanija liktų Europos pusiasaliu, nereikėtų tunelio po Lamanšu, taigi iš Anglijos į Prancūziją galėtume nueiti pėsti.“ Tiesi ir plati povandeninė lyguma, vandens srauto suformuotas dugnas, panašus į gofruotą popierių, aptakios aukštumos – visa tai primena kai kurių JAV ežerų, atsiradusių prieš 15 tūkst. metų, dugną. Galima įžvelgti panašumo net su kai kuriais Marso paviršiaus dariniais. S. Guptos teigimu, „tokie potvyniai nors ir labai galingi, bet reti, todėl sunku aptikti geologinių jų įrodymų. Neradus analogijų būtų sunku prieiti tokios išvados“. Kitas grupės narys prof. Krisas Stringeris (Chris Stringer) tyrimo rezultatus vadina daug žadančiais. „Mokslininkai jau daugybę metų ginčijasi, kaip atsirado Lamanšo sąsiauris, nes būtent jis Britaniją padarė sala. Tad labai svarbu nustatyti, kaip jis iš tiesų susiformavo“, – sakė mokslininkas.

Londono imperatoriškojo koledžo geologai siūlo tokią jo atsiradimo įvykių grandinę. Prieš šimtus tūkstančių metų tarp dabartinių Anglijos uosto Doverio ir Prancūzijos uosto Kalė stūksojo kalnagūbris, sudarytas iš nuosėdinių kreidos uolienų. Tirpstantys ledynų vandenys šiaurėje suformavo milžinišką ežerą. Šio ežero, Šiaurės jūros protėvio, vandenis buvo sulaikiusi didžiulė ledo siena. Tuo metu pietvakariuose Britaniją su žemynu jungė siaura vos virš jūros lygio iškilusi sausumos perėja.

Tam tikru momentu vandens lygis ežere – būsimoje Šiaurės jūroje – susilygino su ledo sienos aukščiu, ir galingas vandens srautas ūžtelėjo žemyn į pietvakarius. Pirmas toks srautas galėjo sukelti didžiulį potvynį prieš 425 tūkst. metų. Galiausiai jis išplovė kreidos uolienų kalnagūbrį ir suformavo Pa de Kalė sąsiaurį, skiriantį Angliją ir Prancūziją. Antras srautas siūbtelėjo maždaug po 200 tūkst. metų, per paskutinį ledynmetį. Ledas vėl užkirto kelią vandeniui ten, kur dabar Šiaurės jūra, o kai vandens lygis pakilo, dar galingesnis srautas įsiveržė į Pa de Kalė sąsiaurį ir išplėtė jį iki dabartinio dydžio. Nuo tada Britanija tapo sala. Retkarčiais ji, kai labai nukrisdavo jūros lygis, siauručiu sausumos taku susijungdavo su žemynu. Žurnale „Nature“ teigiama, kad tai tik pirmas tyrinėjimų etapas. Dar reikės nustatyti tikslias datas, potvynio mastą ir jo įtaką Britanijos apgyvendinimui, Atlanto vandenyno srovėms. Didžiuliai potvyniai ir selės dažnai būna susiję su ledynais, kaip, pavyzdžiui, yra Himalajuose. Tačiau su tokio neįtikėtino masto potvyniais, kurie suformavo Lamanšo sąsiaurį, geologai iki šiol dar nesusidūrė.