Dinozaurus nužudė tamsa: ugnikalniai nekalti

Tokiose vietose surengus penkis metus žiemos, kurią išgyventi gebėtų nebent tundros augmenija, žūva praktiškai visi augalai. Dirvoje jų sėklos gali išlikti — taip ir nutiko: gaubtasėkliai atsigavo gan greitai, tačiau per penkių metų žiemą be augalinio maisto praktiškai visi augalėdžiai žuvo. Ir kuo stambesni, tuo greičiau. O įkandin žolėdžių į amžinos medžioklės plotus patraukė ir plėšrūnai: penkių metų be grobio iš augalėdžių jie niekaip neištvertų.

Žuvę gyvūnai ir augalai turėjo pamažu pūti, išskirdami į atmosferą CO₂. Tačiau ankstesnio masto augmenijos būti negalėjo. Kita mokslininkų grupė parodė, kad asteroido smūgio į stratosferą išmesti suodžiai ir sieros dioksidas bent dviems metams nusmukdė šviesos lygį 100 kartų. Žemės augalai negali efektyviai fotosintetinti, kai apšvietimas yra vos viena šimtoji įprastinio. Tai yra, imti iš oro CO₂ ir gauti iš jo deguonį du metus nebuvo kam.

Saulės šviesai pamažu grįžtant, klimatas iš karto į normą irgi negrįžo. Asteroidinės žiemos dešimtmečiais staigiai išaugo dinozaurų laikais egzotika buvę jūrų ledai. Ledas gerai atspindi Saulės šviesą, papildomai vėsindamas Žemę. Ikikatastrofinė floros įvairovė greitai sugrįžti negalėjo.

Dar svarbesniu CO₂ šaltiniu galėjo būti pats asteroido smūgis. Jis neišvengiamai turėjo į atmosferą išmesti nemažai anglies turinčių medžiagų. Angliarūgšte atmosferą svariai papildė ir visoje planetoje ugninio lietaus sukelti gaisrai. Kai kuriais vertinimais, bendras Čiksulubo asteroido indėlis į Žemės atmosferą galėjo būti skaičiuojamas šimtais milijardų tonų.

Įprastai CO₂ gali pakelti planetos temperatūrą, nes sulaiko infraraudonąjį spinduliavimą. Tačiau asteroidinę žiemą ta neveikia: sieros dioksidas atmosferoje Saulės spinduliams neleidžia pasiekti tankios troposferos. CO₂ negali prie paviršiaus išlaikyti pakankamai šilumos, jeigu jos ten pateks per mažai.

Taigi, staigus CO₂ pagausėjimas po asteroido smūgio rodo svarbiausia: būtent jis sukėlė staigų šiltnamio efektą sukeliančių dujų pagausėjimą atmosferoje, būtent jis sukėlė dinozaurų išmirimą. Dekano trapų vulkaninis aktyvumas padėtį galėjo pasunkinti, tačiau pirmą ir galingiausią smūgį dinozaurams smogė ne jis.

Kodėl sausumos dinozaurai išmirė, o paukščiai ir mes — ne

Bendrai situacija aiški. 100 milijonų megatonų sprogimas porai metų planetą panardino į juodą naktį, daugeliui metų — į ekstremaliai šaltą klimatą. Suprantama, kodėl žuvo trys ketvirtadaliai augalų rūšių ir 93％ žinduolių rūšių. Bet dalis visgi išgyveno. Iš dinozaurų išgyveno ir paukščiai. Kodėl gi žuvo sausumos dinozaurai?

Tarkime, stambiems gyvūnams sudėtingomis sąlygomis pramisti sunku. Tačiau ne visi dinozaurai buvo milžinai, tarp jų netrūko ir smulkių — žmogaus dydžio. Kodėl jie neišgyveno ir paskui netapo stambesnių rūšių protėviais?

Labiausiai tikėtinas atsakymas į šį klausimą: kiaušiniai. Kaip dabar žinoma, dinozaurai juos perėdavo (kitaip, nei šaltakraujai driežai). Mezozojaus eroje nepasitaikė tokio periodo, koks buvo po Čiksulubo asteroido smūgio, todėl kiaušinius perėti buvo galima ilgai. Jeigu paukščiai peri kiaušinius nuo 11 iki 85 dienų (stambiausias iš jų, strutis, — 42 dienas), tai sausumos dinozaurai perėdavo tris-šešis mėnesius.

Kol viskas buvo gerai, ilgas perėjimas nepaukštiniams dinozaurams buvo naudingas. Mokslininkai mano, kad pagrindinė ilgo perėjimo priežastis buvo laikas, kol embrionui išsivystys dantys. Šiuolaikiniai paukščiai dantų neturi, tad ir kiaušinių ilgai perėti nereikia. Tačiau be dantų sunku užimti daugelį ekologinių nišų. Bedančiu snapu sunkiau plėšyti stambų grobį ar smulkinti rupų augalinį maistą. Bendrai, daugumai neskraidančių rūšių dantys labai reikalingi.

Tačiau po Čiksulubo katastrofos ilgas kiaušinių perėjimas iš pliuso tapo riebiu minusu: su maistu striuka, gyvų augalų nėra, žolėdžiai gaišta, dvėseliena pūva, o išgyventi galima tik nuolat judant, atimant retą maistą iš vis naujų žemių gyventojų. Padėjus kiaušinius, pernešti juos į kitą vietą labai sudėtinga, o kelyje sunku sušildyti (asteroidinė žiema — ne juokai). Vienoje vietoje pramisti netgi tris mėnesius neįmanoma: aplinkui apokaliptinių mastų katastrofa, vienoje vietoje sėdėti nevalia.

Paukščiai, ypač smulkūs, gali kiaušinius išperėti greitai, todėl jie išgyveno, o jų rūšių ir dabar beveik dvigubai daugiau, nei žinduolių. Jeigu sąžiningai, tezė „planetoje pradėjo dominuoti žinduoliai“ iš tiesų skambėti „tarp neskraidančių gyvūnų pradėjo dominuoti žinduoliai“.

Patys žinduoliai neišmirė todėl, kad jų nėščios patelės palikuonius nešioja su savimi, tai yra, jos nepririštos prie vienos vietos. Kiaušinius dedantys žinduoliai, kaip dabartinės echidnos ir ančiasnapiai, kiaušinius peri po žeme, kur temperatūra svyruoja mažiau. Tai irgi sumažino jiems grėsmę išmirti atšalus orui.

Kas mums iš to?

Iš pirmo žvilgsnio, naujojo darbo išvados ganėtinai banalios. Pasirodo, penkių milijardų Hirošimų smūgis su po to sekusiais ugniniais lietumis, megacunamiais ir dešimtmečiais asteroidinės žiemos gali išnaikinti visas stambias sausumos gyventojų rūšis. Ar tikrai reikia įrodinėti kažką tokio akivaizdaus?

Kaip bebūtų keista, taip. Jau minėjome, kad lig šiol yra mokslininkų, pasirengusių neigti, kad dinozaurai išmirė būtent po Čiksulubo. Daug tyrėjų bandė prieš 66 milijonus metų įvykusią katastrofą priskirti ugnikalniams. Išsiaiškinti, kas kaltas iš tiesų, nėra tiesiog abstraktaus žingeidumo patenkinimas. Ugnikalnio išsiveržimų išvengti negalime.

O štai stambių asteroidų ir kometų susidūrimų su Žeme žmonija išvengti gali — jei panorės sukurti reikalingas raketas su reikiamos galios termobranduolinėmis galvutėmis. Tačiau be aiškių mokslinių duomenų, kad Žemės gyvybei pavojingiausias faktorius yra būtent asteroidai, niekas neskirs resursų apsaugai nuo jų.