150 metų paslaptis. Kodėl naudojame QWERTY klaviatūros išdėstymą

Kiekvienas, turintis kompiuterį ar nešiojamąjį kompiuterį, žino, kaip esame pripratę prie iš pažiūros beprasmiško angliškos klaviatūros išdėstymo QWERTY. Tačiau vis dar kyla ginčų, kodėl atsirado šis dizainas ir kodėl, praėjus maždaug 150 metų nuo jo sukūrimo, žmonės nerado efektyvesnės alternatyvos, rašo „IFLScience“.

Pavadinimas QWERTY reiškia pirmųjų šešių raidžių pirmoje viršutinėje raidžių eilutėje išdėstymą daugumoje klaviatūrų su lotyniška abėcėle. Pirmą kartą šį dizainą 1878 metais užpatentavo Christopheris Lathamas Scholesas ir iki šiol laikomas „auksiniu standartu“.

Nepaisant to, kad šiandien pasaulyje vargu ar yra žmogaus, kuris nebūtų susipažinęs su QWERTY išdėstymu, o be jo mums būtų nepaprastai sunku spausdinti, nedaugelis gali suprasti, kodėl naudojame būtent tokį raidžių išdėstymą.

QWERTY istorija

Pirmąją praktišką rašomąją mašinėlę Sholesas išrado 1867 m., ji pakeitė sudėtingesnę rašomąją mašinėlę. Nuo tada Christopheris Scholesas ir jo kolegos toliau ieškojo „tobulo“ išdėstymas naudojant skirtingus klaviatūros formatus: pradedant 28 klavišų abėcėlės iteracija ir baigiant pažįstamu QWERTY. Taigi 1874 m. „Sholes & Glidden Type-Writer“ pasirinko QWERTY formatą. Tada mašinėlė buvo pradėta gaminti bendradarbiaujant su ginklų gamintoju „Remington“.

Tačiau šis išdėstymas netapo galutiniu. 1886 metais naujoji įmonė „Wyckoff, Seamans & Benedict“ (WS&B)  pagamino standartinę rašomąją mašinėlę „Remington No. 2“, kurioje klaviatūra buvo modifikuota, kad būtų išvengta patentų apribojimų. Todėl raidė M šalia N ir C buvo pakeista X – QWERTY formatu, kurį naudojame šiandien.

WS&B tapus vieninteliu QWERTY formato mašinėlių gamintoju, išdėstymas sulaukė didžiulės sėkmės – iki 1890 m. JAV buvo naudojama daugiau nei 100 000 QWERTY pagrindu sukurtų „Remington“ rašomųjų mašinėlių.

1893 m. penkios pirmaujančios rašomųjų mašinėlių įmonės (kurių akcininkė buvo WS&B) kartu sudarė rašomųjų mašinėlių trestą. Visoms penkioms įmonėms priėmus QWERTY formatą, šis išdėstymas tapo standartu.

Teorijos apie QWERTY funkcijas

Vis dar tiksliai nežinoma, kodėl šis konkretus formatas buvo priimtas kaip optimalus, tačiau yra keletas teorijų.

Pagal vieną iš jų, priežastis, kodėl laikomasi QWERTY standarto, yra sutrumpinti rašymo rašomąja mašinėle procesą.

Rašomosios mašinėlės veikia paspaudus klavišą, dėl kurio plieninis šriftas atsitrenkia į rašalo juostelę prieš perkeliant rašalo antspaudą ant popieriaus. Pagrindinė šio sudėtingo mechanizmo problema buvo ta, kad paspaudus iš karto kelias raides vienu metu mechanizmas užstrigdavo.

QWERTY klaviatūrose raidžių poros TH, ON, AN, CH ir IE yra pakankamu atstumu viena nuo kitos ir sumažina tikimybę, kad klavišai užstrigs. Tačiau yra du klavišai, kurie pažeidžia šią taisyklę – E ir R yra antras dažniausiai pasitaikantis simbolių derinys, o QWERTY išdėstyme jos yra viena šalia kitos.

Yra legenda, kad QWERTY išdėstymo idėja buvo būtent užkirsti kelią klavišų užstrigimui, atskiriant bendras raidžių poras.

Tačiau ne visi mokslininkai sutinka su šia teorija, o tikroji QWERTY išdėstymo kilmė vis dar nežinoma ir plačiai diskutuojama.

Pavyzdžiui, 2011 m. atliktame tyrime mokslininkai padarė išvadą, kad QWERTY išdėstymo formatas iš tikrųjų buvo sukurtas atsitiktinai, bandant Morzės kodo vertėjams spausdinti greičiau ir efektyviau.

Tačiau yra ir kita teorija – teigiama, kad standarto įsigalėjimą lėmė „Remington“ dalyvavimas gamyboje. Be to, „Remington“ teikė mokymo kursus, kaip jomis naudotis. Todėl visos įmonės, kurios samdė „Remington“ parengtus mašinistus, turėjo turėti „Remington“ prekės ženklo rašymo mašinėles.

QWERTY alternatyvos

Kad ir kokie įvykiai lėmė QWERTY išdėstymo koncepciją, dizainas nebėra optimizuotas šiuolaikiniams spausdinimo įpročiams. Net pats Sholesas visą likusį gyvenimą siūlė veiksmingesnius alternatyvius išdėstymus ir pateikė savo galutinį patentą 1889 m., likus metams iki jo mirties.

Viena reikšmingiausių QWERTY priešininku buvo Augustas Dvorakas, Minesotos universiteto profesorius, kuris pasiūlė savo variantą, siekdamas padidinti išspausdintų žodžių skaičių per minutę. Savo versiją jis pavadino Dvorako klaviatūra.

Sukurta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir 1982 m. patvirtinta Amerikos nacionalinio standartų instituto, Dvorako klaviatūra dažniausiai naudojamus priebalsius sugrupuoja „pagrindinės eilutės“ dešinėje ir balses kairėje, tolygiai paskirstant darbo krūvį tarp kairės ir dešinės rankų.

Be to, Dvorakas išrado dar dvi klaviatūras, skirtas tiems, kurie turi tik vieną ranką (viena klaviatūra kairiajai, kita dešinei). Pranešama, kad tai leido žmonėms efektyviai spausdinti viena ranka iki 50 žodžių per minutę greičiu.

Tačiau vis dar kyla diskusijų dėl Dvorako klaviatūros efektyvumo, o tai dar labiau apsunkina tai, kad paprastai žmonės nuo mažens susipažįsta su QWERTY išdėstymu.

Panašiai, naujesnis „Colemak“ klaviatūros papildymas teigia patobulinęs tiek QWERTY, tiek Dvorako sistemą ir dabar yra trečias pagal populiarumą klaviatūros išdėstymas. Tačiau apskritai nėra jokių įtikinamų įrodymų, rodančių, kad Dvorako arba „Colemak“ išdėstymas yra žymiai efektyvesnis nei QWERTY.

Tačiau dabar, jutiklinių ekranų amžiuje, 2013 m. Sent Andrews universiteto (Škotija) mokslininkai sukūrė išdėstymą, kuris yra optimizuotas naudoti rašymą ir su nykščiais. Vadinamas KALQ (nurodantis raides, esančias klaviatūros apačioje, dešinėje), išdėstymas padalija klavišus į 16 kairėje ir 12 dešinėje, dažniausiai naudojamos raidės kartu ir raidžių poros priešingose pusėse.

Išdėstymą sukūrę tyrėjai išsiaiškino, kad 10 valandų apmokę testo dalyvius jie sugebėjo pasiekti 37 žodžių/min. greitį, o QWERTY naudotojai vidutiniškai pasiekia apie 20 žodžių/min.

Nors teigiama, kad planšetinių kompiuterių naudotojai gali rašyti 34 procentais greičiau nei QWERTY vartotojai, nes ji optimizuota naudoti jutikliniu ekranu, mažai tikėtina, kad ji pakeis QWERTY sistemą fizinėms kompiuterių klaviatūroms.