„Visi žinome pasaulio sukūrimo mitą: mūsų protėviai žinduoliai, kaip feniksai, pakilo iš dinozaurų pelenų“

Tačiau mažas dydis išgelbėjo toli gražu ne visus — išmirė daug driežų ir amfibijų grupių. Ir, žinoma, ši katastrofa stipriai smogė ir žinduoliams. Vislūs multituberkuliniai žinduoliai vos išsilaikė tokiose vietose, kaip Azija, kaip metaterijai, grupė, kuriai priklauso ir sterbliniai žinduoliai.

Nuo smūgio smarkiai nukentėjo augalai, kaip ir nuo jų priklausantys vabzdžiai. Dulkės ir dujos blokavo šviesą, lapai vargiai vykdė fotosintezę ir masiškai žuvo. Kreidos-terciaro nuogulų sluoksnyje užfiksuotas staigus grybelių sporų pagausėjimas liudija buvus visuotinį irimą, kaip buvo ir permo periodo išmirimo metu. Bitės nukentėjo dėl maisto šaltinių sumažėjimo, daugelis jų rūšių išnyko. Vandenyje kliuvo ir krokodilams, o jūrinės reptilijos ir kiti organizmai smarkiai nukentėjo arba visai išnyko. Amonitai — turbūt labiausiai atpažįstamos ir dažniausiai renkamos fosilijos planetoje — iš mūsų jūrų išnyko visiems laikams, atminčiai palikę nesuskaičiuojamą daugybę tuščių spirališkų geldelių.

Nežinome tiksliai, kada paskutinis šių grupių atstovas mirė dėl Signor-Lipps sindromo (ne, tai ne sceninis italų pornožvaigždės pseudonimas, o paleontologinis principas pavadintas jį pasiūliusių tyrėjų Philip W. Signor ir Jere H. Lipps garbei). Pagal šį principą, niekada nesužinosime, kada atsirado ar išnyko kokia nors rūšis, nes niekada nerasime pačio pirmojo ar paties paskutiniojo rūšies atstovo fosilijos. Galime sužinoti tik minimalų ar maksimalų diapazoną, ribojantį vienos ar kitos rūšies egzistavimą.

Kai kuriais vertinimais, masinis išmirimas tęsėsi nuo kelių šimtų metų iki kelių tūkstantmečių. Kai kas kalba apie dešimtis tūkstančių metų. Geologijos sistemoje, tai – kameros blykstė.

Gyvybė atsikūrė skirtingai, nelygu vieta. Kolorade atlikti tyrimai rodo, kad ekosistemos pradėjo atsikurti per pusmilijonį metų. Keturis milijonus metų atsikūrė lapais mintantys vabzdžiai, pavyzdžiui, Patagonijoje. Pasikeitė skruzdžių ir termitų reikšmė, jie klestėjo, kaip ir plaštakės. Gaubtasėkliai augalai atsigavo greitai. Jie davė pradžią naujoms vaisių rūšims ir dauginosi, kai alkani žinduoliai ir paukščiai išnešiojo jų sėklas.

Gyvūnai lindo laukan, markstydamiesi nuo Saulės šviesos, pasirengę susigrąžinti ištuštėjusias žemes. Dulkėms nusėdus, pirmieji pasirodė euterijai. Antroje mezozojaus pusėje ši grupė tebuvo atsarginiai žaidėjai. Tačiau jų spartus atsikūrimas paleogene paveikė pačią gyvybę Žemėje. Atėjo metas pradėti „naują žinduolių erą“.

⁕⁕⁕

Mes labai ilgai stengėmės išsiaiškinti, kaip žinduoliai dauginosi po K-T. Nors veikiau esminis klausimas, kodėl pūkuoti mūsų protėviai to nepadarė anksčiau. Kas mus tiek milijonų metų laikė užkulisiuose? Ilgai manyta, kad mums pasireikšti trukdė dinozaurai. Maždaug tai fosilijų metraštis ir bylojo, tačiau iki XX amžiaus galo tai patvirtinančių patikimų duomenų buvo mažai. Mokslininkai kreipėsi į skaičius.

2013 metais atliktas tyrimas patikrino visų įmanomų parametrų duomenis. Graeme'as Slateris tyrė žinduolių tipo kūno masės kitimo greitį ir pobūdį per mezozojų ir kainozojų. Sudaręs žinduolių grupių fenotipo (stebimų organizmo charakteristikų) kitimo grafiką, Slateris palygino savo duomenis su įvairiais evoliucinių scenarijų dėsningumais.

• Pirmasis toks scenarijus — iš esmės chaotiškas Brauno judėjimas. Tokį scenarijų išvystume, jeigu žinduoliams niekas netrukdytų keisti savo kūno dydžio.
• Pagal antrą scenarijų tariama, kad žinduoliai visą laiką judėjo į priekį. Jeigu jų vystymasis būtų vykęs tokia kryptimi, būtų matoma aiški tendencija, pradedant nuo smulkių triaso formų, nepaliaujamai keičiančių savo kūno dydžių diapazoną.
• Trečiasis scenarijus vadinamas Ornsteino-Uhlenbecko procesu: jeigu žinduoliai evoliucionavo pagal šią schemą, tai grafiko duomenys kistų nedaug, nelabai nutoldami nuo „optimumo“. Kitaip tariant, žinduoliai būtų apriboti tam tikrų dydžių ribomis.

Slateris pažymėjo, kad mezozojaus žinduoliai bendrai vadovavosi Ornsteino-Uhlenbecko modeliu. Tačiau po K-T scenarijus netikėtai pasikeitė į Brauno judėjimo. Toks netikėtas pokytis geriausiai paaiškinamas išsilaisvinimu po K-T išmirimo. Kitaip tariant, žinduoliai buvo apriboti, tačiau paskui perėjo vadinamąjį adaptyviosios radiacijos procesą, prasidėjusį prieš 66 milijonus metų.

Šis tyrimas pateikė kiekybinius duomenis seniai įsigalėjusios paradigmos: žinduoliai buvo apriboti dinozaurų laikais ir jų išnykimas paleogeno pradžioje sukėlė laipsniškus pokyčius, leidusius žinduoliams užimti atsilaisvinusias nišas. Nors tyrimas bendrą žinduolių matmenų evoliucijos vaizdą patvirtino, jis nenustatė mezozojaus apribojimų priežasties. Nors, atrodytų, kas gi dar galėjo stovėti jų kelyje, jei ne niekšai dinozaurai?

Visada maniau, kad žinduolių priespaudos istorija pernelyg supaprastinta. Pirmieji šio klišė įtrūkimai pasirodė, suvokus, kad žinduoliai ne slėpėsi nuo dinozaurų tamsoje, o taip lengvai prie jos prisitaikė, kad tai paveikė jų smegenis ir jutimo organus. Naujas atradimas pakeitė įsivaizdavimą to, ką pirmieji žinduoliai veikė savo juros periodo ekosistemose.

Neseniai mes su kolegomis dar kartą peržiūrėjome žinduolių evoliucinius dėsningumus, pradedant nuo triaso periodo ir atsižvelgdami į evoliucinius apribojimus, su kuriais jie susidūrė mezozojuje. Savo analizėje išskyrėme tris grupes: mamaliaformai (tokie, kaip Morganukodonai ir Dokodontai); pirmieji „tikri“ žinduoliai (tokie, kaip Multituberkuliniai ir Gobikonodontai); o paskui Theria arba šiuolaikiniai žinduoliai. Kaip stipriai keitėsi kiekvienos grupės fenotipas?

Rezultatai pasirodė esantys, švelniai tariant, įdomūs. Didžiąją mezozojaus dalį įvairiausi buvo mamaliaformai ir ankstyvosios žinduolių atšakos, o visai ne terijos. Šios grupės dar ilgai užėmė naujas nišas kreidos periode. Tuo tarpu terijos iki K-T išmirimo liko beveik nepastebėtos, slampinėjo užkulisiuose, pasitenkindamos antraeiliais vaidmenimis. Tad mūsų protėvius žabojo ne dinozaurai, o jų pačių broliai ir seserys-žinduoliai. Konkuruojančių grupių išmirimas buvo bent jau toks pat svarbus šiuolaikinių žinduolių atsiradimui — nereikia visų šunų vien ant reptilijų karstyti!

Kaip jau ne kartą matėme, kūno dydis yra svarbus. Tarp permo periodo synapsidų buvo pirmieji megažolėdžiai ir gigantiški plėšrūnai, pažymėję pirmąją „žinduolių erą“ daugiau, nei prieš 250 milijonų metų. Tačiau, nors iki triaso jie ir nusigavo, po permo išmirimo iki gigantiškų matmenų mezozojuje pirmosios išaugo reptilijos.

Galbūt jie buvo geri savo dydžiu, tačiau pažymėtina, kad dinozaurų evoliucijos kartkartėmis įvykdavo staigūs pokyčiai. Dėl to atsirado kelios labai stambios grupės ir kelios smulkesnės. Svarbiausi ir radikaliausi pokyčiai ištiko terapodus, ypač paukščių protėvius. Tik paukščių atšaka priartėjo prie miniatiūriškumo, kur karaliavo žinduoliai. Fiziologiniai pokyčiai paskatino kūno dangos (plunksnų) atsiradimą, kūno temperatūros padidėjimą ir palaikymą, o taip pat padidino aktyvumo lygį.

Primena žinduolių evoliuciją, tiesa? Gamta pajudėjo kita kryptimi, tačiau galutinis rezultatas toks pats. Manoma, kad toks požymių derinys padėjo paukščiams ir žinduoliams pergyventi masinio išmirimo branduolinę žiemą. Be to, abi grupės savo jaunikliais rūpinasi labiau, nei dauguma kitų keturkojų, taip palaikydamos kitą kartą.

Tikėtina, vaidmenį suvaidino ir gyvenamoji aplinka: žinduoliai, kurių gyveno pusiau vandenyje ar slėpėsi urvuose, blogiausių pasekmių sugebėjo išvengti. Nebūtų galima sutapimu vadinti to, kad su išmirimu susidorojo ir pakrantėse ar prie vandens gyvenę paukščiai.

Jeigu tikėsime negausiomis pačios paleogeno pradžios postkranijomis [skeletais be kaukolių], daugelis jų buvo neblogi rausėjai. Kasimas gelbsti ir dabartinių žinduolių gyvenimus: pavyzdžiui, kengūriniai šokliai (Dipodomys), su savo sudėtingais urvais ir maisto slėptuvėmis kuo ramiausiai gyvena šalia branduolinių poligonų Nevadoje, sugriovimų periferijoje.

Beasts Before Us: The Untold Story of Mammal Origins and Evolution, Elsa Panciroli (Bloomsbury Sigma, 2021)
Звери до нас. Нерассказанная история происхождения млекопитающих