Jei žmonės galėtų skristi. Kokio dydžio turėtų būti sparnai?

Žmonės sugeba neįtikėtinų dalykų, bet, deja, patys skristi negalime. Bet kas, jei galėtume? Kokie būtų mūsų sparnai? Žmonės neturi tuščiavidurių kaulų kaip paukščiai, todėl mūsų sparnų plotis būtų didžiulis, kad pakeltų mus nuo žemės, rašo „Live Science“.

Naujame tyrime mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė apskaičiavimui, koks būtų tikrasis mūsų sparnų dydis, jei žmonės galėtų skristi. Pasak Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) Chapel Hill biologijos profesoriaus Ty Hendricko, jo ir jo kolegų atlikta analizė parodė, kad vidutinio žmogaus, sveriančio apie 70 kilogramų ir bent 1,5 metro ūgio, sparnų plotis būtų 6 metrai.

Hendrickas padarė tokią išvadą naudodamas lygtį, kurią sukūrė Robertas Nuddsas, vyresnysis biologijos mokslų dėstytojas Mančesterio universitete (JK). Nuddsas aprašė šią lygtį savo straipsnyje dar 2007 m. –straipsnis buvo skirtas paukščio sparnų parametrų mastelio keitimui atsižvelgiant į kūno svorį.

Pasak Los Andželo apygardos Gamtos istorijos muziejaus Dinozaurų instituto mokslininko Michaelo Habibo, mokslas rodo, kad žmonėms skristi vien sparnų neužtenka. Tiesą sakant, be sparnų reikia ir kitų funkcijų.

Pirma, viskas priklauso nuo to, kokius sparnus turėsime. Klasikinis angelo atvaizdas vaizduoja skrendantį žmogų su didžiule pora plunksnuotų sparnų, kyšančių iš jo nugaros. Anot Habibo, anatomiškai tam reikėtų menčių, taip pat skrydžio raumenų, dengiančių krūtinę ir nugarą.

Tuo pačiu metu mokslininkai mano, kad šikšnosparnio sparnai daug labiau tinktų žmonėms. Šioje konfigūracijoje visa ranka ir plaštaka išsitiestų, sukurdamos 6 metrų sparnų plotį. Mėsingas plėvelinis sparnas dengtų šias galūnes.

Tačiau tam, kad tai veiktų, kita mūsų kūno dalis turėtų pagaminti pakankamai energijos, o tam reikėtų stiprių raumenų. Vidutiniškai 16–18 % paukščių masės sudaro raumenys, naudojami skrydžiui. Kai kurių paukščių kūnuose iki 30 % raumenų masės yra krūtinėje.

Tai pasakytina ir apie šikšnosparnius, nors masė labiau pasiskirsto. Anot Habibo, tai ir išskiria jų kūno struktūrą nuo neskraidančių gyvūnų. Mokslininkai mano, kad žmonės tikriausiai turėtų labai išsikišusias krūtines ir neįtikėtinai išraižytą nugarą.

Antra, svarbu ir skrendančių žmonių tipas. Anot Habibo, faktas yra tas, kad ne visi skrenda vienodai. Tai yra, mūsų skrydžio būdą lemia mūsų anatomija – tai skandymas ir plasnojimas.

Mokslininkai pažymi, kad kiekvienas skrydžio būdas apima skirtingus sparnų tipus. Pavyzdžiui, paukštis, kuris skrisdamas visą laiką plasnoja sparnais, turi trumpus ir stiprius sparnus; skandantys paukščiai turi daug ilgesnius sparnus.

Trečia, svarbus pats kilimas – su 6 metrų sparnais tai nėra taip paprasta. Anot Hendricko, žmonės negalėtų aktyviai „plakti“ sparnais, kad pakiltų, būdami arti žemės. Tyrėjai mano, kad žmonės tikriausiai galėtų skristi iš tokios padėties, kai visos keturios galūnės pakyla nuo žemės. Pterozaurai buvo vieni pirmųjų stuburinių, kurie sugebėjo taip skraidyti daugiau nei prieš 200 milijonų metų.