Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

„Kvantų žmogus: Ričardo Feinmano gyvenimas“

2011-06-01

(14)

(4)

(330)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Parengė:	Saulius Žukauskas

Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) – vienas didžiausią įtaką XX a. padariusių fizikų ir viena spalvingiausių mokslo pasaulio asmenybių. XX a. pirmoje pusėje įtrauktas į Manheteno projektą, jis padėjo apskaičiuoti tikėtiną pirmųjų atominių bombų griaunamąją galią. Laisvalaikiu talentingas mokslininkas nevengdavo „gliaudyti“ Naujosios Meksikos poligono aukščiausiųjų karininkų seifų kodus, o savo pasiekimus šiame „fronte“ kruopščiai registruodavo – tokie R. Feinmano reidai neretai peržengdavo visas įžūlumo ribas. Nobelio premijos laureato gyvenime netrūko ir kitokių akibrokštų. Apie visa tai – neseniai pasirodžiusioje biografinėje knygoje „Quantum Man: Richard Feynman's Life in Science“ („Kvantų žmogus: Ričardo Feinmano gyvenimas mokslo pasaulyje“).

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vos po poros vedybinio gyvenimo metų, 1945-aisiais nuo tuberkuliozės mirė R. Feinmano sutuoktinė Arlaina (Arline). Šis įvykis palaužė jauną mokslininką. Mėgindamas savotiškai kompensuoti šią netektį, R. Feinmanas grobuoniškai puolė į kitų moterų glėbius – dirbdamas akademinį darbą Kornvelio universitete, jis ėmė susitikinėti su paskutinio kurso studentėmis, naudotis prostitučių paslaugomis ir miegoti su jaunomis kai kurių savo kolegų žmonomis.

Būdamas 31-erių, R. Feinmanas pirmąsyk išvyko į užsienį ir aplankė Rio de Žaneiro miestą Brazilijoje. Ten jis dienoms skaitė paskaitas, o vakarais sambos muziką atliekančiame ansamblyje grojo mušamaisiais arba „Miramar Palace“ viešbučio bare viliodavo moteris. Ypatingą potraukį R. Feinmanas kažkodėl jautė stiuardesėms.

Jaunam mokslininkui galvą rimtai susuko Mari Liusi Bel (Mary Louise Bell) kerai. Anot knygos autoriaus Lorenso Krauso (Lawrence Krauss), ji buvo „platininė blondinė, dievinanti aukštakulnius ir garderobą, ryškiai pabrėžiantį jos kūno linijas.“ 1952-aisiais jie susituokė, tačiau netrukus išsiskyrė.

„Jis iš pat ryto, vos pakirdęs panyra į skaičiavimus, – skyrybų procesą nagrinėjusiam teisėjui skundėsi M. L. Bel. – Jis mąsto ir skaičiuoja nuolatos: vairuodamas automobilį, sėdėdamas svetainėje ir net naktimis, lovoje.“

Įdomi įžvalga. R. Feinmanas jautė silpnybę ne tik moterims, bet ir skaičiams. Pastariesiems – gal net didesnę. Jo gebėjimai skaičiuoti, išnaudoti pirmuosius kompiuterius bei atlikti matematinę analizę buvo svarbūs ne tik kuriant branduolinį ginklą, bet ir klojant kvantinės elektrodinamikos (šviesos ir medžiagos sąveiką aiškinančios teorijos) pagrindus. Darbai kvantinės elektrodinamikos srityje R. Feinmanui 1965 m. atnešė Nobelio premiją.

Anot L. Krauso, tuo metu R. Feinmanas buvo jau kitoks: nebe mergišius, o šeimos žmogus, nebe besiblaškantis viengungis, o pareigingas vyras ir tėvas. Jis vedė trečią sykį. Šįkart – jauną britę Gvinet Hovart (Gweneth Howarth). Jiedu susilaukė sūnaus Karlo (Carl), vėliau įsidukrino mergaitę, vardu Mišelė (Michelle). Laimingoje santuokoje R. Feinmanas išgyveno iki pat mirties.

Esminį indėlį R. Feinmanas įnešė į kvantinės kompiuterijos sritį, iškėlė nanotechnologijų idėją, išleido šūsnį mokslo populiarinimo knygų. R. Feinmanas taipogi tapo neprilygstamu oratoriumi, pasakotoju. „Jo nepaprasta energija, gyva ir suprantama kalba, jo intuicija fizikoje, longailendietiška tarmė ir įgimta charizma ypatinga aura apgaudavo visas jo paskaitas ir viešus pasirodymus“, – rašo L. Krausas.

Viena paskutinių reikšmingų jo visuomeninių pareigybių buvo narystė Rodžerso komitete (Rogers Commission), kuris tyrė 1986-aisiais įvykusios NASA daugkartinio erdvėlaivio „Challenger“ katastrofos aplinkybes. Mokslo pasaulio puristas R. Feinmanas nesivaržė išdėti NASA į šuns dienas už tai, kad troškimas pademonstruoti savo šaunumą JAV Aeronautikos ir kosmoso agentūrai buvo svarbesnis už astronautų saugumą. „Kad technologijos atneštų sėkmę, prioritetu reikia pasirinkti tikrovę, o ne viešuosius ryšius, - tuomet kalbėjo R. Feinmanas. – Juk gamtos neapmulkinsi...“ R. Feinmanas mirė 1988-aisiais, sulaukęs 69-erių. „Negalėčiau pakęsti, jei numirti reikėtų dusyk. Tai juk taip nuobodu,“ – prieš mirtį replikavo Nobelio premijos laureatas. Mokslo pasaulis neteko didžio mokslininko ir neeilinės asmenybės. Kaip pabrėžia jo protežė, britų matematikas Stivenas Volframas (Stephen Wolfram), R. Feinmanas buvo didis skaičiuotojas – „galbūt jis skaičiavo geriausiai per visą žmonijos istoriją.“ Anot S. Volframo, R. Feinmanas apsibrėždavo problemą, primargindavo ištisus lapus skaičiavimų, surasdavo teisingą atsakymą ir visa tai darydavo sėdėdamas striptizo baruose, nes, kaip yra pareiškęs talentingasis „kvantų žmogus“, ten jam geriausiai pavykdavo susikaupti.“

Biografinėje knygoje „Quantum Man“ („Kvantų žmogus“) apstu ne tik pikantiškų R. Feinmano gyvenimo detalių ar esminių jo gyvenimo įžvalgų. Knygos autorius, fizikos teoretikas L. Krausas pasistengė, jog skaitytojas ne tik pramogautų susipažindamas su R. Feinmano asmeninio gyvenimo ir charakterio vingrybėmis, bet ir įvertintų jo indėlį į mokslo pasaulį. Tad knygoje mokslo virtuvei dėmesio skiriama daugiau, nei asmeniniam R. Feinmano gyvenimui: mokslininko pasišventimą jo atrastam ir suvaldytam paslaptingam kvantinės fizikos pasauliui knygoje atskleidžia ištisi puslapiai smulkmeniškų elektronų sąveikos, fotonų pokyčių aprašymų.