Būtis, II d. Kodėl egzistuoja Visata?

Sutikite, įspūdingo kalibro klausimas. Tokio, kaip sakoma, nei pastumsi, nei parisi. Vien jau mintis, jog Visata staiga nei iš šio, nei iš to – iš niekur! – ėmė ir atsirado, yra pakankamai kebli. Mėginti įsivaizduoti tą „nieką“ galbūt yra dar kebliau.

Nepaisant keblumo, šis klausimas, žvelgiant iš mokslo pozicijų, yra visai padorus ir prideramas. Juk, remiantis kai kuriais fundamentaliosios fizikos teiginiais, yra nepaprastai neįtikėtina, jog mes ir visa likusioji mus supanti Visatos dalis apskritai egzistuoja. Kitaip tariant, dėsniai tarsi byloja, jog Visatos apskritai turėtų nebūti.

Antruoju termodinamikos dėsniu postuluojama, jog reiškinių negrįžtamumas (entropija) turėtų nuolatos augti. Entropija žymi būdus, kuriais būtų galima pertvarkyti sistemos komponentus, nekeičiant jos esmės ir jos funkcionalumo. Pavyzdžiui, siekiant sukurti tam tikrą temperatūrą ar slėgį, molekulės įkaitusiose dujose gali būti paveiktos daugybe įvairiausių būdų. Todėl dujos yra itin entropiška sistema. Ir priešingai: be galo sunku pertvarkyti gyvo organizmo molekules taip, kad jos liktų gyvos ir funkcionalios. Tad gyvas organizmas yra itin žemu entropiškumu pasižyminti sistema.

Vadovaujantis tokia pat logika, „niekas“ yra aukščiausia entropijos forma – gali perdirbinėti jį kaip tik nori, jis vis tiek liks tas pats „niekas“. Tad kaip gi „niekas“ galėjo pavirsti į „kažką“? Ir pavirsti ne į šiaip kažką, o į tokį didžiulį darinį, koks yra Visata?

Tačiau entropija – tik viena medalio pusė. Kita pusė yra simetrija – charakteristika, kuri fizinei Visatai, kad ir kur šioji beatsirastų, yra viena iš esminių. Vadinasi, savo ruožtu labai simetriška turėtų būti ir tuštuma, „niekas“.

„Niekur nėra postuluojama, jog viena jo dalis yra atsieta nuo kitos, – tvirtina Masačiusetso technologijų instituto fizikas Frenkas Vilčekas (Frank Wilczek). – Tad jis yra visiškai simetriškas.“

Kaip per pastaruosius kelis dešimtmečius pavyko išsiaiškinti fizikams, simetrijos yra sukurtos tam, kad būtų išardytos. F. Vilčeko specializacija yra kvantinė chromodinamika – teorija, aiškinanti, kaip atomo branduolio gelmėse elgiasi kvarkai. Be kita ko, ši teorija aiškina, jog tuštuma yra gana nepatikimas reikalas.

„Galite joje suformuoti būvį, kuriame nebus nei kvarkų, nei antikvarkų, ir toks būvis bus nepaprastai nestabilus, – pasakoja F. Vilčekas. – Jis spontaniškai pradės generuoti kvarkų / antikvarkų daleles. Vadinasi, tuštumos simetrija bus suardyta.“

Anot Kolorado universiteto fiziko Viktoro Štengerio (Victor Stenger), tai veda prie netikėtos išvados: nepaisant entropijos, „kažkas“ yra kur kas gamtiškesnis, natūralesnis dalykas negu „niekas“.

„Remiantis kvantine teorija, nėra jokio tuštumos būvio, – jam pritaria Oksfordo universiteto mokslininkas Frenkas Klouzas (Frank Close). – Tuštuma privalėtų turėti nuliui lygų energijos kiekį, o tai yra pernelyg griežta sąlyga nepastovumu pasižyminčiam kvantų pasauliui. Tad vakuumas iš tiesų nėra tuščias – greičiau jis yra kunkuliuojantis tikrovėje pasirodančių ir vėl pranykstančių dalelių „sultinys“. Šiuo aspektu kompiuteris, jūs, aš, mėnulis ir bet koks kitas objektas Visatoje tėra kvantinio vakuumo susižadinimo „vaisiai“.