„Demoniškasis branduolys“: Stiveno Kingo plunksnos verta poros eksperimentų Los Alamose istorija

Nutiko taip, jog plytą užkrito tiesiai ant „Demoniškojo branduolio“ ir visiškai jį užvožė. Iš visų pusių apsuptas ir uždengtas neutronus atspindinčio paviršiaus, plutonis pradėjo reaguoti reaktyviniu greičiu. Jaunasis mokslininkas čiupo užkritusią plytą, tačiau ji vėl iškrito iš rankų ir nukrito ton pačion vieton. Nebesugebėdamas jos nuimti, H. Daljanas puolė ardyti šonines sienas (bendra jų masė siekė apie 236 kg). Nuimti užkritusią plytą jam vis tik pavyko, tačiau per vėlai. Per keletą minučių H. Daljano organizmas gavo mirtiną radiacijos dozę. Jis tą pačią dieną nuvyko į ligoninę, o dėl apšvitos po mėnesio mirė. Įvykis buvo priskirtas nelaimingų atsitikimų kategorijai. Beveik po metų, 1946 gegužės 21 d. veliono H. Daljano kolega ir bičiulis Luisas Slotinas (Louis Slotin) mėgino atlikti analogišką eksperimentą, tik šįsyk – su kitokia neutronus atspindinčia medžiaga. L. Slotinas eksperimentavo su dviem berilio pusrutuliais – jo eksperimentą stebėjo septyni kolegos. Dėl ypatingo pavojingumo šį eksperimentą mokslininkai vadino „drakono tampymu už uodegos“. Eksperimentatoriui plutonio rutulį reikėjo patalpinti tarp dviejų skirtingo dydžio berilio pusrutulių (jie ir buvo toji kitoniškoji neutronus atspindinti siena). Esmė ta, jog mažesnįjį berilio pusrutulį eksperimentatorius turėjo laikyti rankoje ir to pusrutulio plokštumą prie plutonio luito tai priartinti, tai atitolinti. Plutonio rutulys gulėjo kitame, didesniajame berilio pusrutulyje – kaip persiko kauliukas, kyšantis iš vaisiaus be pusės minkštimo. Priklausomai nuo artinimo ar tolinimo, Geigerio skaitiklis registruodavo intensyvesnius ar mažiau intensyvius atspindimų neutronų srautus. Mažuoju pusrutuliu plutonio luitą buvo galima ir visai užvožti – plyšį tarp suvožiamų berilio pusrutulių atstojo tarp pusrutulių įspraustas paprasčiausias atsuktuvas – jį mokslininkas laikė dešine ranka.

Šį eksperimentą L. Slotinas buvo atlikęs jau dešimt kartų – Enrikas Fermis jį ir jo kolegas buvo perspėjęs, jog jei jie nesiliaus taip pavojingai žaidę, per artimiausius vienerius metus prisižais ir žus.

Atsitiko taip, jog nuleidžiant viršutinį berilio pusrutulį, atsuktuvas nuslydo ir berilio pusrutuliai susilietė, visiškai suvoždami jų viduryje nelyginant planetos branduolį likusį plutonio rutulį. Akimirksniu prasidėjo grandininė plutonio izotopo reakcija. L. Slotinui pavyko labai greitai numušti viršutinę berilio „kepurę“ ant grindų – taip grandininė reakcija buvo sustabdyta. Tokiu būdu L. Slotinas išgelbėjo bandymą stebėjusių kolegų gyvybes. Tačiau pats L. Slotinas patyrė didžiulę apšvitą ir nuo radiacijos mirė jau po 9 dienų. Tiesa, nemenkas radiacijos dozes gavo ir stebėjusiųjų organizmai – kai kurie iš to eksperimento liudininkų dėl sveikatos komplikacijų mirė po keleto metų.

Būtent po šių įvykių plutonio rutulys ir buvo pavadintas „Demoniškuoju branduoliu“. Velniškasis luitas buvo susprogdintas 1946 m., Ramiajame vandenyne, netoli Bikini salų. O H. Daljano ir L. Slotkno eksperimentai pasitarnavo tuo, jog mokslininkams pavyko padidinti branduolinio ginklo efektyvumą – atominės bombos buvo galingesnės už tas, kurios buvo numestos ant Japonijos.