UŽ KĄ TURĖTUME JAI DĖKOTI?

Mirtis turi negerą šlovę. Niekada nelaukiamas svečias, visad atvykstantis per anksti, bijomas ir nekenčiamas: „paskutinis priešas“, Biblijos žodžiais tariant.

Bet keletas poetų ir filosofų per visą istoriją teigė, kad be mirties būtume pasimetę. Tai jos perspektyva kelia mus iš lovos ir įkvepia didiems darbams. Vis daugiau įrodymų iš socialinės sociologijos srities rodo, kad tie mąstytojai buvo teisūs. Žmonės gali svajoti apie civilizaciją be mirties, tačiau be jos vargu ar civilizacija būtų iš viso.

Istorija prasideda nuo mirties suvokimo. Kaip visi gyvi sutvėrimai, stengiamės išlikti. Tačiau, skirtingai, nei kiti sutvėrimai – bent jau kiek žinome – gyvename žinodami, kad šis mūšis pasmerktas pralaimėjimui. Galingosios mūsų smegenys, puikiai gebėdamos daryti išvadas ir dedukciškai mąstyti, sako mums, kad blogiausia, kas gali nutikti, vieną dieną neišvengiamai nutiks. Kiekvienas turime gyventi savo pačių apokalipsės šešėlyje.

Tai nelengva. Išties, tai siaubinga ir stingdanti mintis. Tad labai stengiamės nuvyti mirtį, priešintis jai kiek įmanoma ar ją neigti. Visas šio priešinimasis ir neigimas sukuria didžiausius mūsų pasiekimus.

Akivaizdžiausia tai stebint žmonijos materialinį progresą: pavyzdžiui, žemės ūkis, sukurtas tam, kad teiktų gyvenimui būtiną maistą. Drabužiai ir pastatai šildo ir teikia pastogę, vaistai gydo nuo negalių. Didžioji dalis materialinių mūsų inovacijų iš esmės yra gyvenimą ilginančios technologijos, kurių atsiradimą paskatino įvairiausios grėsmės ir pavojai.

Iš šių pasiekimų didžiausias, ko gero, yra mokslas. Jį taip pat visada motyvavo mirties baimė. Francis'is Baconas, empirizmo tėvas, apibūdino neribotą gyvenimo pratęsimą kaip „patį kilmingiausią tikslą“. Šiam tikslui jis paaukojo savo gyvenimą, miręs nuo plaučių uždegimo, kuriuo susirgo, atlikdamas krioprezervacijos eksperimentus su viščiuku ir trupučiu sniego. Mokslas yra suvokiančiųjų savo mirtingumą reikalas – dievams nebūtų prisireikę biochemijos.

Nežiūrint didžiausių mokslo ir technologijos pastangų ir jų pasiekto labai apčiuopiamo gyvenimo trukmės pailgėjimo, bauginanti mirties perspektyva tebekabo virš mūsų. Būtent todėl žmonės išrado kultūrą ir materialią civilizaciją. Daug mąstytojų, nuo Georgo Hegelio iki Martino Heideggerio, teigė, kad jos tikslas yra užtikrinti, kad tebegyventume, kai kūnas išnyks. Vienas šios tradicijos mokytojų buvo Ernestas Beckeris, kurio 1973 metais išėjusi knyga The Denial of Death laimėjo Pulitzerio premiją. Tai buvo darbas, įkvėpęs grupę socialinių psichologų ieškoti empirinių įrodymų, paremiančių filosofų samprotavimus.

Laikytis įsikibus

Šie tyrėjai – Jeffas Greenbergas iš Arizonos universiteto, Sheldonas Solomonas iš Niujorko valstijos Skidmore'o koledžo ir Tomas Pyszczynski'is iš Kolorado universiteto – sukūrė tai, ką pavadino siaubo valdymo teorija: tai idėja, kad didžioji dalis to, ką darome ir kuo tikime yra motyvuota mirties baime. Jie spėjo, kad, jei mūsų pasaulėžiūra egzistuoja tam, kad padėtų susitvarkyti su mirtingumu, tai priminus apie neišvengiamą mūsų pasitraukimą, turėtume šių įsitikinimų laikytis stipriau.

Vienas iš jų pradinių taškų buvo religija, tikėjimų sistema, galima sakyti, apjungianti mūsų pastangas palengvinti baigties baimę. Jei religijos tikrai siūlo egzistencialistinę paguodą, svarstė Greenbergas, Solomonas ir Pyszczynski'is, tada mirties akivaizdoje religingumas turėtų padidėti.

Būtent tai jie ir išsiaiškino. Viename tyrime jie paprašė krikščionių studentų įvertinti dviejų žmonių asmenybes. Visais svarbiais atžvilgiais šie buvo labai panašūs – tik vienas buvo krikščionis, kitas judėjas. Kontrolinės grupės studentai apibūdino abu žmones vienodai palankiai. Tačiau, tie studentai, kurių pirma buvo paprašyta užpildyti asmenybės testus su klausimais apie jų požiūrį į mirtį, tad jiems buvo subtiliai priminta apie jų mirtingumą, daug pozityviau vertino krikščionį ir negatyviau judėją.

Šis poveikis neapsiriboja vien religija: daugiau, nei keturiuose šimtuose studijų, psichologai išsiaiškino, kad beveik visi mūsų įvairių pasaulėžiūrų aspektai yra motyvuojami pastangų susitaikyti su mirtimi. Pavyzdžiui, nacionalizmas leidžia mums tikėti, kad galime gyventi kaip didesnės bendrijos dalis. Greenbergas su kolegomis išsiaiškino, kad JAV studentai buvo daug kritiškesni antiamerikietiškų tekstų rašytojui po to, kai jiems buvo primintas jų mirtingumas. Kitas tyrimas, atliktas Holly'ės McGregor iš Arizonos universiteto, parodė, kad studentai, paprašyti pagalvoti apie mirtį, ne tik nepritarė prieštaraujantiems jų pasaulėžiūrai, bet norėjo su jais elgtis žiauriai, duodami per daug karšto padažo (Journal of Personality and Social Psychology, vol 74, p 590).

Turinys

1. MIRTIS: LAIDOTUVIŲ EVOLIUCIJA
   Kada mūsų protėviai suvokė savo mirtingumą? Atsakymas gali padėti suprasti mūsų unikalaus gyvenimo būdo kilmę, sako Graham Lawton
2. MIRTIS: APIBRĖŽIMAS
   Neryški linija tarp mirties ir gyvybės
   Nebegyvu galima paskelbti tebejudantį, prakaituojantį, kraujui tebetekant gyslomis
3. MIRTIS: UŽ KĄ TURĖTUME JAI DĖKOTI?
   Sveikiname – būdamas žmogumi, žinote, kad teks mirti. Būtent todėl, kad su tuo susitaikytumėte, išmokote kai kurių įspūdingų kultūrinių ir psichologinių technikų
4. MIRTIS: TIKROJI PALAIKŲ ISTORIJA
   Žmogaus kūno paskutinioji kelionė gal ir nėra graži, tačiau bent jau nuotykinga. Štai jums atstumiantys puvimo bei irimo faktai
5. MIRTIS: NEBIJOKITE GILTINĖS
   Daugelis mūsų bijo mirties, bet tai nėra protinga, svarsto filosofas Shelly'is Kaganas