Jei staiga neliktų Saulės? (Video)

Tą akimirką, kai pradingtų Saulė, apie jos dingimą nieko nežinotume – ją ir toliau regėtume danguje. Tiesa, nebeilgai. Dar 8 minutes ir 20 sekundžių. Nes per jas Žemę šviesos greičiu pasiektų paskutiniai dingusio šviesulio pasiųsti spinduliai. Nejau dingimo tą pačią akimirką nepajustume kaip nors kitaip? Pavyzdžiui, nejau neįvyktų momentinių gravitacijos pasikeitimų? Pasirodo, ne. Saulės trauka, kaip ir spinduliai, Žemę veiktų taipogi dar apie 8 minutes. Nes gravitacinės bangos vakuumu sklinda irgi šviesos greičiu. Tad tą pačią akimirką, kai pamatytume, kad Saulės staiga nebeliko, prapultų ir Saulės gravitacija. Ką tai reiškia? Ogi atsitiktų labai neįprastas dalykas: Žemė pradėtų skrieti nebe apskrita orbita, o tiese. Ir tokia tiesiąja pasileistų skradžiai į kosmoso tyrus. Kol Žemės gyventojų sąmonėmis ristųsi išgąsčio ir panikos bangos dėl dingusios Saulės, pakėlę akis į dangų tebematytume kitas Saulės sistemos planetas, skriejančias taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Pavyzdžiui, žvelgiant iš Žemės, atrodytų, kad Jupiteris ir toliau sau skrieja kaip skriejęs, ir atspindi Saulės šviesą kaip atspindėjęs. Nors Saulės nebėra jau beveik 30 minučių. Priklausomai nuo to, kuriame savo orbitos taške Saulės dingimo akimirką buvo Jupiteris, jo šviesą regėtume dar apie gerą pusvalandį ar valandą. Pakol ji staiga irgi staiga užgestų – visai kaip lempelė. Be Saulės ir Mėnulio šviesos (šis irgi nebešviestų), vienintelis šviesos šaltinis Žemėje būtų iš visatos atskriejanti šviesa. 2004 m. astromatematikas Abdulas Ahadas apskaičiavo ir savo straipsnyje paskelbė, kad Paukščių Tako juosta skleidžia maždaug tiek pat šviesos, kiek ir 1/300-oji mėnulio pilnaties dalis. Tad šviesos, kad šį tą apgraibomis įžiūrėtum aplink save, galbūt ir pakaktų. Nereikėtų pamiršti, kad elektrą ir degalus kurį laiką dar būtų galima naudoti. Tad miestus kažkiek galėtų apšviesti žmogaus sukurtų įrengimų generuojama šviesa. Kaip eilinę naktį. Skirtumas tik tas, kad naktis būtų absoliučiai visur – kiekviename Žemės kampelyje. O nėra šviesos, nėra ir… fotosintezės. Fotosintezės pasaulio pabaiga Fotosintezės Žemėje, galima sakyti, neliktų visiškai (išskyrus kambarinius augalus, o lyginant su viso pasaulio augmenija, tai yra, galima sakyti, nieko). Pasirodo, 99,9 proc. produktyvumo Žemėje atlieka fotosintezė. Visam tam reikia Saulės. Be Saulės šviesos, augalai nebegalėtų absorbuoti anglies dvideginio ir išskirti gyvūnams būtino deguonies. Tiesa, visi mes, žmonės, (o mūsų planetoje yra jau daugiau kaip 7 mlrd.), per metus iškvėpuojame 6 000 000 000  000 (trilijoną) kilogramų deguonies. Atmosferoje deguonies yra 1 000 000 000 000 000  000 (kvintilijonas) kilogramų deguonies. Tad net ir be fotosintezės, įskaitant tai, jog deguonies reikės visiems gyvūnams (ne tik žinduoliams, bet ir paukščiams, nariuotakojams ir t. t.), deguonies besaulėje Žemėje pakaktų tūkstančiams metų.

Kur kas liūdnesnė lemtis lauktų vargšės augalijos. Be Saulės daugelis augalų išmirtų labai greitai – per keletą dienų ar savaičių. Išskyrus didžiuosius augalus (aukštuosius medžius): jie savyje turėtų sukaupę pakankamai cukrų, kad galėtų egzistuoti dar ne vienus metus. Tačiau to nenutiktų dėl kitos priežasties – dėl šalčio. Šaltis sukaustytų medžių kamienuose vykstančią medžiagų apykaitą, ir medžiai žūtų iš bado. Dabar, kai turime Saulę, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje (sudėjus karščiausias ir šalčiausias planetos vietas į vieną krūvą) yra apie +14°C. Be Saulės Žemė šilumą išspinduliuotų eksponentiškai: iš pradžių vėsimas vyktų labai sparčiai, o po to vėsimo tempas sulėtėtų. Baigiantis pirmai savaitei be Saulės, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje būtų jau tik 0°C. Na taip, mes prie tokios temperatūros tikrai pripratę. Pirmas savaites, regis, lyg ir galėtume ištverti. Tačiau baigiantis pirmiesiems metams be Saulės, vidutinė oro temperatūra siektų jau -73°C. Vieninteliai šilumos šaltiniai ir žmonijos gelbėtojai galėtų būti geoterminiai planetos paviršiaus taškai (pvz., Jeloustounas Šiaurės Amerikoje). Išeitų, kad visa gyvybė Žemėje (įskaitant ir mus, žmones) gyvuoja dėl nežemiškos energijos. Tos nežemiškos energijos šaltinis yra Saulė. Bet kažkiek šilumos generuoja ir Žemės gelmės. Jei Žemė skrietų sau lediniais visatos tyrais ne vieną milijoną metų, po jos pluta vis tiek būtų gana šilta. Geoterminiai bastionai 20 proc. šios šilumos atsiranda dėl milžiniško slėgio, kuris išlydo uolienas. Likusius 80 proc. šios šilumos generuoja Žemės gelmėse yrantys radioaktyvus elementai. Suma sumarum, Žemės branduolyje tvyro neįsivaizduojamas +5000°C pragaras. Tad turint galimybę įsikurti prie kurio nors iš tų geoterminės energijos taškų (arba galbūt gyvenvietes įkūrus po žeme, aprūpinant jas branduolinių jėgainių energija), išgyventi teoriškai įmanoma. Tiesa, visi likusieji gyvi sutvėrimai, kuriems šios dvi egzistavimo alternatyvos būtų neįmanomos, žūtų per vienus metus po Saulės dingimo. O po Saulės dingimo praėjus 10-20 metų, reikalai Žemėje pasidarytų, kaip čia pasakius… šlapi. Mat dėl šalčio atmosferoje esanti drėgmė kondensuotųsi į vandenį, o vis labiau šąlant – ir į sniegą. Viename Frico Leiberio (Fritz Leiber) fantastiniame apsakyme, pavadinimu „A Pail of Air“ („Oro drobulė“), kaip tik aprašoma situacija, kai Žemė atitraukiama nuo Saulės, ir kad išgyventų, viena šeima turi apsivilkti specialiais kostiumais ir eiti laukan, kad vidun parsineštų kibirą… deguonies sniego, kuris viduje virš ugnies sušyla ir šeima turi kuo kvėpuoti. Praėjus metams ar trejiems po Saulės dingimo, užšaltų Žemės vandenynai. Tačiau ledo tankis yra mažesnis už skysto vandens tankį. Tai reiškia, kad ledas plūduriuoja. Be to, ledas yra gana nebloga termoizoliacinė medžiaga. Tad Žemėje skysto vandens (po ledu) galėtų likti milijardus metų po Saulės išnykimo. Šilumą vandenynuose iš viršaus saugotų ledas, iš apačios šildytų Žemės gelmės.

Ten, užšalusių vandenynų gelmėse ir toliau lyg niekur nieko turėtų gyventi ekstremofilai – su Saule ar be jos. Jie energiją sau gaminasi ne fotosintezės, o chemosintezės būdu, konvertuodami dugne esančią geoterminės kilmės šilumą, sierą ir metaną į energiją, kurios jiems reikia. Ekstremofilais mistų moliuskai ir dugno kirmėlės.

Tokios ekosistemos ir jas sudarantys gyviai galėtų gyvuoti ir nelikus Saulės. Jie gyventų kaip gyvenę net ir niekada nesužinoję, kad Saulės nebėra ir net nežinodami, kad Saulė kažkada egzistavo. Neįtikėtina, tačiau lediniu kosmosu skriejančioje Žemėje – be Saulės šviesos ir šilumos – gyvybė iš esmės gyvuotų kuo puikiausiai. Žemė nevirstų sušalusiu negyvu akmeniu ar nuobodžia gyvybės sėkla. Žemė virstų savotišku erdvėlaiviu, kuris gabena gyvus keleivius – geoterminės energijos tiems primityviems keleiviams pakaktų milijardus metų.

Erdvėlaivis Žemė

Jei Saulė pradingtų, erdvėlaivis Žemė į kosmoso platybes tiesia trajektorija iškeliautų 108  000 km/val. (apie 30 km/s) greičiu. Po milijardo metų toks erdvėlaivis būtų įveikęs 900 kvadrilijonų kilometrų arba 100 tūkst. šviesmečių. Tiekos užtektų perskristi skersai mūsų galaktiką, praskrieti šalia tūkstančių žvaigždžių. Kas paneigs, kad toks erdvėlaivis nepakliūtų į kurios nors žvaigždės gravitacinį lauką ir pradėtų skrieti aplink ją orbita. O erdvėlaivio triumuose – gyvi ekstremofilai. Kurie galbūt būtų naujos gyvybės epochos Žemėje pradžia. Gyvybės, kuri galbūt vėl išsivystytų tiek, kad sugebėtų atkurti tai, kas kadaise buvo sukurta mūsų.

Galbūt toji gyvybė netgi rastų šį vaizdo siužetą, kuriame apie visa tai pasakojama :)