Susipažinkime su M. Lomonosovu. II dalis: išskirtinių talentų ir gabumų asmenybė

Michailo Lomonosovo chemijos ir fizikos tyrimams didelės įtakos turėjo modernaus chemijos mokslo pradininku laikomo XVII amžiaus airių mokslininko Roberto Boilio (Robert Boyle) darbai, su kuriais susipažino dar studijuodamas Vokietijoje. Tęsdamas Boilio tradiciją, Lomonosovas vadovavosi atomine ir molekuline materijos struktūros teorija. Mokslininkas planavo parašyti monumentalų „korpuskulinės filosofijos“ traktatą, kuriame, pasiremdamas minėta atomų ir molekulių teorija, apjungtų visas fizikos ir chemijos žinias į harmoningą visumą. Lomonosovas gyveno neilgai, ir šios užduoties realizuoti jam nepavyko, tačiau daugumą mokslininko veikalų fizikos ir chemijos srityje galima laikyti paruošiamaisiais darbais kelyje į užsibrėžtąjį tikslą.

Pirmasis žingsnis šio projekto įgyvendinimo kelyje buvo išplėtota doktrina, kad visa materija yra sudaryta iš mažyčių dalelių – „korpuskulų“ (molekulių). Lomonosovas buvo įsitikinęs, kad visos medžiagų savybės gali būti paaiškintos, remiantis vien tik mechaniniais korpuskulų ir juos sudarančių atomų judėjimo reiškiniais. Ugnis, šiluma ir šviesa į šią teoriją nebuvo įtraukti. Nors mokslininko propaguota teorija buvo pažangi ir daugeliu atžvilgiu teisinga, ji fundamentaliai prieštaravo tuo metu mokslo pasaulyje dominavusioms klaidingoms koncepcijoms.

Šilumą Lomonosovas kildino iš dalelių judėjimo. Atidžiai išanalizavęs gausią eksperimentinę medžiagą, jis suformulavo molekulinę – kinetinę šilumos teoriją, kuri vėliau, XIX amžiuje, buvo sėkmingai panaudota, vystant kinetinę dujų teoriją. Molekulinė – kinetinė teorija buvo pagrindas, iš kurio šis mokslininkas išvystė filosofinius materijos ir energijos tvermės principus (dabar žinomus kaip tvermės dėsnius). Šį principą jis pirmą kartą išdėstė 1748 metais laiške šveicarų matematikui Leonardui Oileriui (Leonhard Euler; šio matematikos galiūno biografiją skaitykite šiame straipsnyje), o vėliau, 1760 metais, perfrazavo savo darbe „Apmąstymai apie kūnų kietumą ir takumą“. Mokslininkas rašė:

„Visi pokyčiai gamtoje vyksta tokiu principu, kad tiek, kiek praranda vienas kūnas, tiek pat gauna kitas. Taigi, jei materijos kiekis sumažėja vienoje vietoje, jis turi padidėti kitoje. Šis universalus gamtos dėsnis galioja ir judėjimo dėsniams. Objektas, kuris judina kitus objektus, naudodamas savo turimą energiją, iš tiesų suteikia šiems objektams tą energijos kiekį, kurį pats praranda“.

Be savo atradimų, Michailas Lomonosovas taip pat paneigė kai kurias tuo metu paplitusias klaidingas mokslines teorijas. Viena tokių buvo vadinamoji „liepsnojančios materijos“ arba flogistonų teorija. Ši teorija skelbė apie flogistonų – ugninių dalelių, esančių visuose degiuose objektuose ir išlaisvinamų degimo metų – egzistavimą. Teorijos šalininkai, dar nežinodami apie oksidacijos procesą, siekė paaiškinti kūnų degimo procesą ir susieti jį su masės pokyčiais. 1753 metais Lomonosovas atliko eksperimentą, parodžiusį, kad įkaitinto metalo masė, izoliavus objektą nuo atmosferos įtakos, lieka tokia pati, ir atmetė flogistonų teoriją.

Lomonosovo teorinės įžvalgos chemijoje pasižymėjo tuo, kad buvo paremtos fizikos mokslo pasiekimais. Savo studentams jis net dėstė kursą pavadintą „Įžanga į tikrąją fizikinę chemiją“. Fizikinė chemija, jo supratimu, buvo mokslas, galintis fundamentaliomis fizikos koncepcijomis bei eksperimentais paaiškinti cheminius procesus, vykstančius kompleksiškuose kūnuose. Chemija, kitaip tariant, tėra sudėtingesnė fizika. Taikydamas šiuos teorinius tyrimų principus, jis išplėtojo įvairius prietaisus, padedančius nustatyti fizikines cheminių medžiagų savybes. Mokslininkas sukonstravo viskozimetrą (matuojantį klampumą), refraktometrą (matuojantį spindulio lūžio rodiklį) bei mėginių kietumą nustatančius instrumentus.

Nemažą dalį savo laiko Michailas Lomonosovas skyrė atmosferoje vykstančių elektrinių procesų studijoms. Eksperimentuodamas šioje srityje jis bendradarbiavo su Rusijoje gyvenusiu vokiečių fiziku Georgu Vilhelmu Richmanu (Georg Wilhelm Richmann). Šie mokslininkai, tyrinėdami žaibus, sukonstravo specialų įrenginį, kurį vadino „griausmo mašina“. Deja, vienam iš jų tai baigėsi tragiškai. 1753 metais Richmanas žuvo, jį nutrenkus žaibui. Nors to meto dvasininkija šį įvykį aiškino kaip „Dievo bausmę“ ir bandė sutrukdyti Lomonosovo tyrimams, mokslininkas toliau eksperimentavo. Jis manė, kad elektriniai laukai priklauso nuo eterio dujų dalelių judėjimo ir atmetė elektrinių krūvių buvimo materijoje galimybę. Ši koncepcija atvedė mokslininką prie neteisingos žaibolaidžių vaidmens interpretacijos.

Darbuodamasis optikos srityje Lomonosovas šeštajame XVIII amžiaus dešimtmetyje sukonstravo naktinio matymo žiūroną, padedantį geriau atskirti objektus prieblandoje. Be to, jis sukūrė veidrodinį teleskopą (reflektorių), kuris veikė be papildomo plokščio veidrodžio. Šie ir kiti išradimai pasitarnavo jo paties vykdytuose astronomijos bei geofizikos tyrimuose. 1761 metais, stebėdamas Veneros skriejimą aplink Saulę, jis atrado, kad ši planeta turi atmosferą. Savo sukonstruotą švytuoklę mokslininkas panaudojo Žemės gravitacijos tyrimams. Šiuo įrenginiu jis galėjo stebėti ir matuoti itin menkus gravitacinius pokyčius.

Daug dėmesio Michailas Lomonosovas skyrė uolienų tyrimams bei geologijos, metalurgijos ir mineralogijos mokslų plėtojimui. Savo geologiniuose darbuose jis nuspėjo, kad ties pietiniu Žemės magnetiniu poliu turi plytėti sausuma (Antarktida tuo metu dar nebuvo atrasta). Veikaluose „Žodis apie metalų susiformavimą iš Žemės drebėjimų“ (1757 metai) bei „Apie Žemės sluoksnius“ (1763 metai) jis išreiškė mintį apie natūralius procesus, lemiančius nuolatinį ir palaipsnį gamtos kitimą arba evoliuciją. Nors iki garsaus Čarlzo Darvino (Charles Darwin) atradimo dar turėjo praeiti visas šimtmetis, Lomonosovas jau tada suvokė kreacionistinio mąstymo žalą racionaliam pasaulio pažinimui. Mokslininkas rašė:

„Daugelis klaidingai mano, kad viskas, ką mes matome aplinkui, egzistuoja tokia pačia forma kaip buvo sukurta Kūrėjo. Ši spekuliacija yra ypač kenksminga visų mokslų augimui“.

1758 metais Michailui Lomonosovui buvo patikėta prižiūrėti Sankt Peterburgo mokslų akademijos Geografijos departamento veiklą. Pagrindinis šio departamento uždavinys buvo sudaryti Rusijos atlasą. Užduočiai atlikti mokslininkas ėmėsi plačios veiklos – jis rinko tiek fizinę-geografinę, tiek ekonominę-geografinę medžiagą. Jis organizavo specialias ekspedicijas į įvairius Rusijos kraštus su paruoštais apklausų anketų lapais.

Su šia veikla artimai susijęs ir 1761 metais pasirodęs sociopolitinis Lomonosovo traktatas „Apie Rusijos žmonių išsaugojimą ir propagavimą“. Šiame darbe mokslininkas pasiūlė visą rinkinį įstatyminių ir socialinių veiksmų, kuriais pasirėmusi valstybė galėtų padidinti savo piliečių populiaciją. Tai buvo priemonės, kuriomis tikėtasi padidinti gimstamumą, sumažinti vaikų mirtingumą ir paskatinti užsieniečių natūralizaciją.

Politiškai motyvuota taip pat buvo Lomonosovo veikla laivybos srityje. 1759 metais išleistame veikale „Pranešimas apie laivų maršrutus“ jis pasiūlė keletą naujų vietos ilgumos ir platumos nustatymo vandenyne metodų. Šiame darbe jis plėtojo idėją apie tarptautinės laivybos akademijos, svarstančios svarbiausias mokslines ir technines šios srities problemas, organizavimą. Mokslininkas nuolat pabrėžė politinę ir ekonominę naudą, kurią Rusija gautų, jei įvaldytų laivybą Šiaurės jūroje.

Viena iš aptariamojo mokslininko intelektualinės veiklos sričių, išryškėjusių vėlyvesnėje jo karjeros fazėje buvo Rusijos istorijos tyrimai. Lomonosovas, remdamasis pirminiais šaltiniais, parengė „Senosios Rusijos istoriją nuo ankstyviausių laikų iki Jaroslavo Išmintingojo mirties arba 1054 metų“. Taip pat jis išleido „Trumpąją Rusijos kroniką ir genealogiją“, kurioje buvo surinkti svarbiausi istoriniai įvykiai iki Petro I valdymo imtinai. Lomonosovas kritikavo normanų teoriją, kurios šalininkai neigė savarankišką Rusijos vystymąsi, o ankstyvosios Rusios įkūrėjais laikė normanus. Nors šis mokslininkas pripažino masių vaidmenį istoriniame procese, jis, kaip ir daugelis kitų XVIII amžiaus mokslininkų, laikėsi idealistinio principo ir esminiu istorijos varikliu laikė asmenybių veiklą.

Menininkas, reformavęs rusų kalbą

Universalusis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas buvo neabejingas vizualiniam bei kalbos menui. Kartą, viešėdamas Italijoje, jis susidomėjo senomis mozaikomis – paveikslais bei ornamentais, sudarytais iš spalvotos į stiklą panašios masės – smalto. Mozaikos jį sudomino tiek iš estetinės, tiek iš mokslinės pusės. Kaip mokslininkas, Lomonosovas norėjo atrasti italų paslaptyje laikytą smalto cheminę sudėtį. Asmeninėje laboratorijoje jis išvystė savo paties išrastą spalvoto stiklo gamybos būdą. Tačiau šiuo atradimu tai nesibaigė. Lomonosovas ėmė pats kurti mozaikas, kurios dabar laikomos aukštais meniniais pasiekimais ir eksponuojamos daugelyje Rusijos muziejų. Lomonosovas atgaivino senąjį mozaikų meną – jis buvo pirmasis menininkas, gaminęs mozaikas ne Italijoje. Tarp garsiausių Lomonosovo darbų šioje srityje paminėtinas Petro I portretas bei Poltavos mūšio, vykusio XVIII amžiaus pradžioje tarp Švedijos ir Rusijos, vizualizacija. Šis 4,8 metrų aukščio ir 6,4 metų pločio paveikslas dabar puošia didžiosios Sankt Peterburgo universiteto laiptinės sieną.

Atrodytų paradoksalu, tačiau Michailo Lomonosovo meilė rusų kalbai išryškėjo būtent gyvenant užsienyje. XVIII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, studijų Vokietijoje metais, mokslininkas ėmė rašyti savo pirmąsias odes, vėliau lėmusias aukštą jo, kaip poeto, pripažinimą. Studijuodamas įvairias užsienio kalbas, jis padarė išvadą, kad rusų kalba – nei kiek ne prastesnė ir ne skurdesnė už kitas. Jai tik trūko literatūrinio sunorminimo bei išvystytos gramatikos. Dėl šios priežasties viena jo apsiimtų užduočių, plėtojant savarankišką rusų intelektualinę tradiciją, buvo literatūrinės rusų kalbos sukūrimas.

Michailas Lomonosovas – rusiškosios odės pradininkas. Jo pirmasis šio žanro kūrinys „Apie Chotyno užėmimą“ buvo parašytas dar 1739 metais. Ši, kaip ir daugelis kitų Lomonosovo odžių, buvo panegirinio pobūdžio. Jo poetinę kūrybą įkvėpė patriotiniai idealai, tam tikrų istorijos momentų bei mokslinių pasiekimų aukštinimas. Lomonosovo odes aukštai vertino geriausiu rusų poetu laikomas Aleksandras Sergejevičius Puškinas (Алекса́ндр Серге́евич Пу́шкин). Dažna figūra mokslininko poezijoje buvo imperatorius Petras I. Jo įvaizdis Lomonosovo kūryboje bėgant metams kito nuo abstraktaus, simbolinio, beveik dieviško herojais iki istoriškai tikslesnio apsišvietusio monarcho vaizdinio. Visa ši poetinė kūryba rėmėsi paties Lomonosovo sukurta skiemenų ir tonų eiliavimo sistema. Šalia odžių, mokslininkas plėtojo kitus literatūrinius žanrus: pasakėčias, idiles, epigramas. Jis parašė porą tragedijų bei satyrinę poemą apie dvasininkiją.

Michailas Lomonosovas, normindamas literatūrinę rusų kalbą, rėmėsi senąja rašytine tradicija bei šnekamojoje kalboje išlikusiomis formomis. 1755 metais parengtas ir 1757 metais išleistas darbas „Rusų kalbos gramatika“ buvo pirmasis iš tiesų moksliškas bandymas sureguliuoti bendrinę rusų kalbą. Pats reikšmingiausias Lomonosovo filologinis darbas pasirodė dar po metų – tai buvo veikalas „Įžanga į šventųjų knygų ir rusų kalbos naudojimą“. Jame buvo išspręstos kelios problemos: suderinta bažnytinė slavų kalba ir tuometinė šnekamoji rusų kalba, išskirti literatūriniai stiliai bei suklasifikuoti žanrai. Mokslininkas vadovavosi principu, kad tik tos senosios kalbos dalys, kurios yra suprantamos ir vartojamos dabartyje, turi tapti bendrinės kalbos dalimi. Tiek rašytinė, tiek šnekamoji kalba turi būti sunormintos literatūrinės rusų kalbos pagrindas. Remdamasis šiais ir panašiais principais, Lomonosovas išvystė rusišką mokslinę terminologiją, kurią pritaikė tiek savo veikaluose, tiek užsienio autorių darbų vertimuose.

Pirmasis iškilus rusų mokslininkas

Michailas Lomonosovas buvo ypatingai įžvalgus mokslininkas, pasižymėjęs universaliais talentais ir gabumais. Jis sukūrė bendrinę literatūrinę rusų kalbą, mokslinę terminologiją, paliko puikios poezijos bei mozaikų meno pavyzdžių, įnešė daug naujo į chemijos, fizikos, astronomijos, geologijos, geografijos ir istorijos mokslus. Lomonosovas dėjo milžiniškas pastangas, siekdamas pakelti rusų mokslą į pasaulinį lygmenį ir įveikti intelektualinį savo šalies atsilikimą. Šis iškilus mokslininkas buvo Švietimo idealų puoselėtojas – jis kovojo prieš tamsumą, prietaringumą, maginį mąstymą ir skatino racionalų pasaulio pažinimą.

Silpnėjanti sveikata ir galiausiai ankstyva mirtis 1765 metais sutrukdė Michailui Lomonosovui įgyvendinti visus savo užsibrėžtus tikslus. Nors paskutiniaisiais gyvenimo metais jis įgijo kiek didesnį tarptautinį pripažinimą (1760 metais buvo išrinktas Švedijos, o 1764 metais – Bolonijos mokslų akademijų garbės nariu), tikroji jo reikšmė pasaulio mokslui dar ilgai liko neįsisavinta. Lomonosovui mirus, Rusijos imperatorienė Jekaterina II pagerbė mokslininko atminimą iškilioje ceremonijoje, tačiau konfiskavo tuos užrašus, kuriuose atsiskleidė jo puoselėti švietėjiški ir humanistiniai principai. Nors mokslininkas Rusijoje buvo prisimenamas ir gerbiamas, jo palikimas susidūrė su cenzūra. Lomonosovo organizuotos religijos kritiką rusiškoje atmintyje užgožė jo patriotizmas ir lojalumas monarchijai.

Garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas apibūdino šią iškilią asmenybę tokiais žodžiais:

„Michailas Lomonosovas, pasižymėjęs neeiline valia ir ypatingais protiniais gabumais, įkūnijo visus Švietimo idealų aspektus. Pažinimo troškimas buvo didžiausia jo sielos aistra“.