Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Viena svarbiausių ir garbingiausių mokslininkų veiklos sričių – tai žinių apie pasaulį skleidimas plačiajai visuomenei. Mokslo populiarinimo misija tapo ypač reikšminga, kuomet įsibėgėjo technologinis progresas bei įsitvirtino nuo apsišvietusio ir raštingo elektorato priklausomos demokratinės valstybių santvarkos. JAV mokslininko Neilo Taisono (Neil DeGrasse Tyson) teigimu, „jei esi moksliškai neraštingas, pats to nežinodamas tarsi pašalini save iš demokratinio proceso“. XX amžiuje išplitus televizijai bei kitoms žiniasklaidos priemonėms, atsivėrė ištisa nauja niša, leidusi savo gabumus atskleisti mokslo populiarintojams. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Jei kosmoso temoje pirmasis ir bene reikšmingiausias šios srities atstovas, privertęs milijonus žmonių pažvelgti į save ir visą civilizaciją iš naujos, kosminės perspektyvos, buvo amerikiečių astrofizikas Karlas Seiganas (Carl Sagan), tai žinių apie povandeninį pasaulį platinime jo atitikmuo XX amžiuje buvo prancūzų mokslininkas, rašytojas ir išradėjas Žakas Ivas Kusto (Jacques-Yves Cousteau). Žakas Kusto įėjo į istoriją kaip žymus keliautojas, akvalango bei kitų nardymo priemonių išradėjas, garsių dokumentinių filmų ir televizijos laidų kūrėjas bei gamtosaugininkas, atkakliai kovojęs prieš jūrų teršimą. Jaunuolis, kurį pašaukė jūraŽakas Ivas Kusto gimė 1910 metais pietvakarių Prancūzijoje, Girondos regione, Saint André de Cubzac miestelyje. Žako tėvai – Danielis ir Elizabet Kusto – sūnui gimus nutarė persikelti į sostinę Paryžių, kur Danielis dirbo teisininku. Žakas Kusto nuo pat gimimo buvo silpnas ir ligotas. Pirmuosius septynis gyvenimo metus jį kankino mažakraujystė bei sunkiais pilvo skausmais pasireiškęs plonosios žarnos uždegimas. Gydytojai Žakui rekomendavo neužsiimti jokia fiziškai sunkia ar įtempta veikla. Nepaisydamas to, jis jau ankstyvoje vaikystėje susidomėjo vandens pasauliu ir jūreivyste, o plaukti išmoko būdamas vos ketverių. Į jūrų pasaulį Žaką Kusto atvedė jo tėvo profesinės kelionės. Danielis Kusto buvo turtingo amerikiečių verslininko Eugenijaus Higinso (Eugene Higgins) teisinis konsultantas. Kusto šeimai kartu su Higinsu teko nemažai pakeliauti po pasaulį, taip pat į Jungtines Amerikos Valstijas ir atgal. Jūroje praleistas laikas Žakui suveikė kaip terapija. Jo sveikata kelionių metu sparčiai taisėsi. Ryškiausi ir maloniausi Žako vaikystės prisiminimai buvo susiję būtent su laivais, jūra ir nardymu. Ankstyvieji tarp vandenų praleisti metai paskatino būsimąjį mokslininką susieti su jūromis ir tolesnį savo gyvenimą. Kita Žako aistra nuo pat paauglystės buvo mechanika. Mašinų veikimu susidomėjęs jaunuolis dar būdamas vienuolikos metų sukonstravo keliamojo vandens krano modelį, o sulaukęs trylikos, pagamino akumuliatoriumi varomą mašiną. Maždaug tuo pat metu, susitaupęs kišenpinigių, Žakas Kusto nusipirko filmavimo kamerą ir ilgam susidomėjo kinematografija. Mokslininko smalsumas, matyt, buvo įgimtas. Pirmasis dalykas, kurį Žakas atliko tik įsigijęs kamerą – jis ją išrinko ir iš naujo sukonstravo, siekdamas išsiaiškinti kaip šis įrenginys veikia. Filmavimo kamera Žako namuose dulkių nerinko. Būsimasis mokslininkas, šiaip vaikystėje buvęs kuklus ir nedrąsus, įsigijęs šį įrenginį, įsidrąsino ir ėmė filmuoti viską – klasės draugus, šeimos narius, visą aplinką bei save patį. Trumpuose savo kūrybos filmukuose jis įamžino savo pusbrolio ir kitų giminaičių vestuves. Jaunuolis ėmė tobulėti kaip režisierius, o jo vaikiškas hobis pamažu peraugo į rimtą domėjimąsi kinematografija. Dar būdamas paauglys, Žakas Kusto jau buvo susipažinęs su pagrindinėmis, po kelių dešimtmečių jį visame pasaulyje išgarsinusiomis, sritimis: jūreivyste, mechanika ir kinu. Žakas Kusto nuo pat jaunystės buvo smalsus, protingas ir išradingas, tačiau nepasižymėjo drausmingumu. Dalykams, kurių buvo mokomas mokykloje, jis ypatingo polinkio taip pat nejautė. Kartą, būdamas paauglys, Žakas atliko rimtų problemų jam sukėlusį „eksperimentą“ – mėtė skirtingo didumo akmenis į mokyklos langus, tikrindamas, kokio sunkumo „ataką“ šie gali atlaikyti. Už sudaužytą langą jaunasis mokslininkas buvo pašalintas iš mokyklos ir nusiųstas į griežtą karinį internatą prie Prancūzijos ir Vokietijos sienos. Naujoje aplinkoje jaunuolis galiausiai surimtėjo ir ėmė puikiai mokytis. Internatinę mokyklą Kusto baigė 1929 metais. Dėl tolesnės karjeros jam iškilo dilema: viena vertus, norėjosi lavinti senąjį polinkį kinematografijai, kita vertus, susiejęs tolesnę veiklą su kariuomene, jis gautų daugiau progų pakeliauti po pasaulį. Galiausiai, išlaikęs skrupulingus stojimo egzaminus, Žakas 1930 metais buvo priimtas į Prancūzijos karinio laivyno akademiją (École Navale). Kuomet jo klasė leidosi į metus trukusią pasaulinę jūrų kelionę, šis, be abejonės, pasiėmė ir savo kamerą, kuria filmavo bene viską, ką tik matė aplinkui. Po trijų metų baigęs akademiją Žakas Kusto tapo šauliu ir buvo priimtas į Prancūzijos karinį jūrų laivyną. Įgijęs antrojo leitenanto laipsnį, jis buvo nusiųstas į karinę bazę Šanchajuje (Kinijoje), kur jam buvo paskirta apžiūrėti vietovę ir sudaryti informacinį žemėlapį. Tačiau laisvu laiku Žakas toliau nepaleido savo kameros – jis filmavo vietinius gyventojus bei aplinką. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Žakas Kusto sugrįžo į Prancūziją ir įstojo į aviacijos akademiją. 1936 metais, likus visai nedaug iki tapimo pilotu, Kusto karjerą aviacijos srityje staiga nutraukė automobilio avarija, kurioje jis tik per plauką nežuvo. Įvykio metu buvo sunkiai pažeistas jo kairysis dilbis. Nors gydytojai jau beveik galando skalpelius Žako rankos amputacijai, šis tokios procedūros atsisakė. Matyt, remdamasis asmenine patirtimi, kuomet vaikystėje pasveiko būtent plaukiodamas jūromis, jis savo reabilitacijai po sužeidimų pasirinko vandens terapiją – ėmė kasdien plaukioti bei nardyti Viduržemio jūroje, Prancūzijos pakrantėse įsikūrusiame Le Mourillon kurorte. Tais pačiais metais Žako Kusto draugas Filipas Tailesas (Philippe Tailliez) padovanojo jam povandeniniam stebėjimui skirtus akinius. Pamėgęs nardymą bei susižavėjęs povandeninio pasaulio įvairove ir grožiu, Kusto ėmėsi tobulinti nardymo įrenginius. Ilgai eksperimentavęs, jis sukonstravo vandeniui atsparią filmavimo kamerą ir kūrė įrangą, leidusią ilgai kvėpuoti po vandeniu. Šiuo periodu Kusto galiausiai suvokė savo tikrąjį pašaukimą, kuriam ir pašventė visą tolesnį gyvenimą. Štai ką vėliau knygoje „Tylusis pasaulis“ apie tai prašė pats Kusto: “Aš buvau apstulbintas to, ką pamačiau Le Mourillon seklumoje… Uolienos, padengtos žaliais, rudais ir sidabrinės spalvos dumbliais, niekada anksčiau neregėtos žuvys, plaukiančios krištolinio skaidrumo vandeniu… Kartais mums pasiseka suvokti, jog mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė, mes galime išmesti viską, kas sena, ir strimgalviais leistis į naują nekintamą tikslą. Būtent tai nutiko man Le Mourillon kurorte tą lemtingą vasaros dieną, kuomet mano akis atvėrė jūra“. Vandenynų tyrinėtojasŽakas Kusto ketvirtajame dešimtmetyje toliau tęsė savo veiklą kariniame jūrų laivyne. Antroje dešimtmečio pusėje jis dalyvavo misijose Kinijoje, Japonijoje bei Sovietų Sąjungoje. Tačiau, pasinaudodamas jūreivio padėtimi, pagrindinį dėmesį nuo tada jis ėmė skirti savo tikrajam pašaukimui – povandeninio pasaulio tyrimams. Kaip tik tuo metu, dar sveikdamas nuo sužeidimų avarijoje, jis susipažino su Paryžiuje gyvenusia 17 metų mergina Simona Melchior. Apie metus padraugavę, 1937 metais jie nutarė susituokti. 1938 metais įvyko pirmasis Kusto šeimos pagausėjimas – gimė sūnus Žanas Mišelis, o dar po metų pasaulį išvydo ir antrasis vaikas Filipas. Žako ir Simonos santuoka truko iki pat žmonos mirties 1990 metais. Tačiau ramiu ir idilišku gyvenimu šeima ilgai džiaugtis, deja, negalėjo. 1939 metais, nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas… Prancūzijai greitai kritus kare prieš nacius, Žakas Kusto su šeima tylomis persikraustė į mažą Megevės miestelį, esantį arti Šveicarijos sienos. Tai buvo neokupuota šalies sritis. Gyvendamas ten pirmuosius kelis karo metus, Kusto tęsė povandeninės įrangos eksperimentus bei jūrų pasaulio tyrimus. 1943 metais jis susipažino su prancūzų inžinieriumi Emiliu Gagnanu (Émile Gagnan). Šių dviejų mokslininkų bendradarbiavimas jau tais pačiais metais atnešė rezultatų, įėjusių į istoriją. Tobulindami nardymo priemonės, šie vyrukai sumeistravo kostiumą, leidusį ilgai išbūti po vandeniu. Naująją įrangą Kusto išbandė pats maždaug dvidešimties metrų gylyje. Išradimą kūrėjai pavadino akvalangu (Aqua-Lung). Akvalangą sudarė deguonies balionas, kvėpavimo reguliatorius, žarnelė ir kandiklis. Ankstesnė narų įranga būdavo jungiama su pompa, kuri būdavo virš vandens. Kusto patobulinimas suteikė nardytojams kur kas daugiau laisvės ir leido plaukiojant po vandeniu pasijusti tarsi žuvimis. Apsistojęs Megevės miestelyje Kusto taip pat gavo progą susipažinti su ten gyvenusia Ichakų šeima. Marselis Ichakas (Marcel Ichac) buvo alpinistas ir fotografas. Jis ir Žakas Kusto turėjo šį tą bendro – abu šiuos vyrus vienijo troškimas parodyti pasauliui tolimas ir nepasiekiamas vietoves. Jei Kusto atveju tai buvo povandeninis pasaulis, tai Ischakui rūpėjo kalnų aukštumos. Bendradarbiaudami, jie 1943 metais susuko pirmąjį Prancūzijoje filmą apie povandeninį gyvenimą „18 metrų gylyje“ („Par dix-huit mètres de fond“). Filmas buvo aukštai įvertintas Kanų kino festivalyje. Kitame Kusto filme „Sudužę laivai“ („Épaves“) pirmą kartą kino istorijoje buvo panaudotas akvalangas bei keletas kitų povandeninės veiklos išradimų. Tai buvo trumpametražis, 21 minutės trukmės kūrinys. Neturėdamas net ir tokio ilgumo juostos, Kusto suklijavo į vieną juostą kelias trumpesnes rites. Žakas Kusto, būdamas mokslininkas ir tyrėjas, vis tik nepamiršo, kad taip pat buvo karininkas ir šaulys. Naciams okupavus šalį, jis galiausiai įsitraukė į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą. Kusto tapo prancūzų pogrindžio šnipu ir rinko dokumentinę medžiagą apie fašistinės Italijos (nacių Vokietijos sąjungininkų) ginkluotąsias pajėgas, sekė šios valstybės kariuomenės judėjimą. Tačiau net ir šiomis aplinkybėmis mokslininkas neapleido savo didžiausio hobio – pertraukose tarp misijų jis tęsė povandeninius tyrimus bei eksperimentavo su nardymo įranga. Po karo šio žmogaus indėlis į pasipriešinimo judėjimą buvo deramai įvertintas – Kusto buvo įteiktas Garbės Legiono ordinas (Legion d'Honneur). Tarp užduočių, kurias karo metu bei pirmaisiais pokario metais savo šaliai vykdė Žakas Kusto, buvo ir Prancūzijos vandenų išminavimas. Povandeninio išminavimo darbuose buvo pritaikytas jo sukurtas ir ištobulintas akvalangas. Vienas iš jo naudotų minų tralerių (laivų, skirtų pašalinti minas iš vandenynų dugno) buvo laivas „HMS J-826“. Šis laivas vėliau buvo panaudotas ir išpopuliarintas Kusto tyrimuose bei nuo 1950 metų tapo žinomas „Calypso“ vardu, reiškiančiu Kalipsę, jūrų nimfą graikų mitologijoje. Po karo Kusto gavo užsakymą tęsti savo tyrimus specialioje Povandeninių tyrimų grupėje, kurioje dalyvavo ir jo kolega, akvalango bendraautorius Filipas Tailisas. Didėjant susidomėjimui jų veikla ir augant finansavimui, tyrimų grupė, pasitelkusi kitų mokslininkų bei inžinierių pagalbą, ekstensyviai plėtojo jūrų pasaulio tyrimus ir tobulino povandeninės veiklos įrangą. Jų patobulintas nario kostiumas padėjo lengviau prisitaikyti prie aplinkos slėgio pokyčių. 1947 metais Kusto tapo pasaulio rekordininku, pasiekęs po vandeniu 300 pėdų (91,4 m) gylį. Šį rekordą neilgai trukus viršijo vienas iš jo kolegų. Kitais metais ekspertų grupė leidosi į mokslinę ekspediciją Viduržemio jūroje ir tyrinėjo dar Antikos laikus menantį sudužusį Mahdijos laivą. Tai buvo pirmoji povandeninė archeologinė ekspedicija, panaudojusi akvalangą. Nepaisant visų saugumo priemonių, nardymas buvo pavojinga veikla – vienam Povandeninių tyrimų grupės nariui jis galiausiai kainavo gyvybę. Žakas Ivas Kusto bėgant metams įtvirtino savo kaip vandenynų tyrėjo reputaciją. 1948 metais jis prancūzų laivyne buvo pramintas kapitonu de Corvette. Dar po dviejų metų mokslininkas tapo Prancūzijos Okeonografinių kampanijų organizacijos prezidentu ir įsigijo savo tyrimams buvusį minų tralerį – „Calypso“ vardu perkrikštytą ir visiškai naują paskirtį įgijusį laivą. Kusto suvokė, kad, siekdamas savo tiriamosioms kelionėms gauti norimą finansavimą, jis turi atkreipti į povandeninius tyrimus žiniasklaidos dėmesį ir sudominti savo darbu plačiąją publiką. Taip buvo žengti pirmieji žingsniai šiam keliautojui betampant vienu iš garsiausių ir sėkmingiausių visų laikų mokslo populiarintojų.
|