Brailio rašto paslaptys: kodėl aklieji skaito iš dešinės į kairę, o rašo atvirkščiai? (Video)

„Kai išimame lapą, jis apsiverčia, ir tada skaitome iš kairės. Kai spaudžiau, spaudžiau iš dešinės, apverčiau lapą ir iškilumai atsirado kitoje pusėje. Kairėje pusėje pirmas taškas, antrame langelyje – antras, trečias, ketvirtas, šeštas yra dešinėje pusėje“, – aiškina J. Pariuškytė.

– Brailio raštas oficialiai buvo pristatytas 1829 m. Kokia buvo priešistorė? Juk neregiai arba silpnaregiai žmonės vis tiek turėjo kažkaip skaityti.

– Silpnaregiams problemų kyla ne tiek ir daug, nes jie mato įprastas raides. Jos tik turi būti didesniu šriftu, ryškiau nubrėžtos. Tada viskas gerai. Akliesiems jau reikia, kad raidės būtų apčiuopiamos.

Buvo bandyta kokiu nors būdu braižyti įprastines reginčiųjų raides, bet jos sudėtingos, o, kad apčiuoptum, reikia didelės raidės. Tada būtų sudėtinga daryti knygas. Vieną kitą žodį ar sakinį galima išbraižyti. Be to, reginčiųjų raidžių forma gana įvairi, sudėtinga. Skaitymas būtų labai lėtas. Todėl sumanė raides supaprastinti, kol galų gale sugalvojo jas padaryti pagal schemą. Padarė tokį stačiakampį iš šešių [langelių – LRT.lt]. Kiekviena raidė turėjo atitikti. Pavyzdžiui, „A“ būtų pirmos eilutės pirmas langelis, „E“ – pirmos eilutės penktas langelis. Bet tai irgi buvo sudėtinga.

Luji Brailis, pasižiūrėjęs į tą schemą, sugalvojo, kad visas raides galima padaryti iš šešių taškų. Dabar taip ir turime Brailio raštą, kurio kiekviena raidė yra atitinkama šešių taškų kombinacija. Pavyzdžiui, „A“ raidė – vienas taškas iš kairės. „Ž“ raidė būtų pirmas ir antras taškas iš kairės – viršutinis ir taškas po juo – ir dešinėje langelio pusėje apatinis taškas. Toks raštas pasiteisino, nes, kaip matome, tebėra naudojamas iki pat šių dienų. Juo spausdinamos knygos, rašoma ranka. Tokia būtų istorija.

Kiekvienos kalbos raidynas truputį skiriasi. Jį reikia pritaikyti. Lietuvių kalbai raidyną pritaikė Pranas Daunys, kuris mokėsi Rygos, šiuolaikiškai tariant, aklųjų mokykloje. Latviai jau buvo prisitaikę šią abėcėlę. P. Daunys tada ją pritaikė mūsų reikšmėms. 1928–1929 mokslo metais jau buvo įteisinta lietuviška abėcėlė.

– Lietuviškoje abėcėlėje yra pritaikytos lietuviškos raidės – nosinės balsės ir kitos?

– Taip.

– Kaip nurodomi skyrybos ženklai ir skaičiai?

– Skaičiai atitinka raides: vienas – „A“, du – „B“, trys – „C“, keturi – „D“, penki – „E“ ir t. t. Kad atskirtume skaičių nuo raidės [prieš skaičių], dedame specialų ženkliuką: trečias, ketvirtas, penktas, šeštas taškai. Vadinasi, tai yra kairėje pusėje apatinis ir dešinėje pusėje visi trys. Jeigu yra šis ženklas, skaitome, pavyzdžiui, ne „AF“, o „16“. Trupmenos taip pat užrašomos. Dedamas skaičiaus ženklas. Tada skaitiklis yra užrašomas viršutiniais taškais, o vardiklis – žemesniais taškais. Užrašyti skaičiams užtenka keturių taškų.

Skyrybos ženklai užrašomi apatiniais ženklais nuo antro [taško]. Kablelis – antras taškas, taškas – antras, penktas, šeštas. Taip atitinkamai yra žymimi visi ženklai, kurie vartojami: ir brūkšnys, ir kabutės, ir skliausteliai. Visi ženklai yra.

Brailio rašto pavyzdys. Wikimedia Commons nuotr.

– Kiek vietos užima frazė Brailio raštu? Akivaizdu, kad tie kvadratėliai tikrai nėra maži.

– Lentelių yra įvairių dydžių. Jei langeliai standartinio dydžio, eilutėje yra maždaug 28 langeliai. Tai reiškia, kad vienoje eilutėje telpa 28 simboliai. Tuščias langelis, kuris praleidžiamas kaip tarpas tarp žodžių, traktuojamas simboliui, kaip ir rašant kompiuteriu.

– Rankose laikote lentelę. Gal galite papasakoti, kas tai yra?

– Tai yra dabar jau mažai benaudojama priemonė – Brailio rašto lentelė. Ji sudaryta iš trijų dalių. Viena – suskirstyta langeliais. Tie langeliai – tuščiaviduriai. Antros ir trečios dalies negalėsime pažiūrėti atskirai, nes viena dalis – pati apatinė – lygi plokštelė, o ant jos uždėta kita – išbadyta po šešis taškus ir langeliais.

Kai įdedame lapą tarp dvigubos plokštelės ir tuščių langelių, galime rašyti. Paimame [specialų įrankį] lyg ir ylą, tik yra vieta pirštui pasidėti. Rašome iš dešinės į kairę. Dešinėje pusėje pirmas taškas viršuje yra laikomas pirmuoju tašku, kuris paprastai būna kairėje pusėje, po juo – antras, trečias. Kairėje pusėje – ketvirtas, penktas, šeštas. Dabar rašau „A“ – pirmas taškas, kitame langelyje „Š“ – antras, trečias, ketvirtas, šeštas.

– Kodėl rašote iš dešinės į kairę?

– Kai išimame lapą, jis apsiverčia ir tada skaitome iš kairės. Kai spaudžiau, spaudžiau iš dešinės, apverčiau lapą ir iškilumai atsirado kitoje pusėje. Kairėje pusėje pirmas taškas, antrame langelyje – antras, trečias, ketvirtas, šeštas yra dešinėje pusėje.

– Vadinasi, kai rašote, turite mąstyti atvirkščiai?

– Ne, tiesiog įpranti ir viskas būna gerai. Dabar jau dažniausiai rašoma mašinėlėmis, bet mašinėlė labai didelė. Jeigu kur nors norime nusinešti, kur reikės užsirašyti, tai nėra patogu.

– Bendrinėje pasaulio kalboje dirbtiniu būdu yra sukurta esperanto kalba. Ar yra bendras aklųjų raštas?

– Yra, tik aš jo nemoku, todėl nelabai galiu pakomentuoti. Jis sudarytas lotyniško raidyno pagrindu.

– Ar užsienio kalbos labai skiriasi nuo lietuvių kalbos?

– Na, pavyzdžiui, rusų kalbos „A“, „B“ – visai tokios pat, bet, mūsų „Š“ atitinka rusų „Y“ kietąją. „Ą“ skaitome kaip „JO“, o kai kurios kitos raidės – visai savitos. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje ženklas pirmas, antras, ketvirtas, šeštas taškas nieko nereiškia, o rusų kalboje – tai raidė „JA“.

– Per kiek laiko išmokstama rašyti ir skaityti šiuo raštu?

– Priklauso nuo to, kas mokosi. Kai moko vaikus, tai mūsiškai, kaip ir regintieji vaikai, mokosi gana ilgai. Jeigu to nori išmokti suaugęs, skaityti išmoksta labai greitai. Jis pasiima trafaretą, kuriame raidės surašytos Brailio ir reginčiųjų raštu. Regintis žmogus tiesiog ieško atitikmens. Jis pripranta labai greitai.

Kai kurios mano kurso draugės mokėjo Brailio raštą, lyg ir nesimokydamos specialiai. Jos žinojo, kad reginčiųjų raštu rašau labai prastai. Jom buvo lengviau išmokti Brailio raštą negu man – reginčiųjų, todėl susirašinėdavome taip: joms rašydavau Brailio raštu.

– Kaip tik norėjau klausti, ar lengva ir kokių įgūdžių reikia regintiesiems, norintiems išmokti Brailio rašto?

– Jie išmokta gana greitai. Žinoma, iš pradžių sekasi gana lėtai. Rašyti sudėtingiau, nes reikia perprasti tą sistemą, kad parašius raidės persiverčia.

– Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė pasakojo, kad vieni dažniausių bibliotekos lankytojų – senyvo amžiaus žmonės, kurie senatvėje pradeda prastai regėti. Ar būna taip, kad į Jus kreipiasi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems dėl ligos, senatvės yra nebeįmanoma skaityti reginčiųjų raštu, todėl jie ateina mokytis šio rašto, kad jiems būtų patogiau?

– Dabar mažiau. Anksčiau santykinai nemažai norėdavo išmokti, nes leidžiamas aklųjų žurnalas „Mūsų žodis“. Dabar, žinoma, turbūt paprasčiau išmokti naudotis kompiuteriu ir parsisiųsti garsinį „Mūsų žodžio“ variantą. Anksčiau, kol to nebuvo, kito varianto taip pat nebuvo. Nori ar nenori, reikėjo mokytis. Mokydavosi žmonės.

– Akliesiems Brailio raštu paruošima labai nedaug leidinių. Ar Jums jų trūksta?

– Iš tikrųjų [su spausdintomis knygomis] labai konkuruoja garsinės knygos, nes daug paprasčiau klausytis negu skaityti pačiam. Žinoma, tai, ką perskaitai pats, įsimeni ir suvoki kitaip. Tikras mėgėjas vis tiek ieško knygų Brailio raštu. Kadangi žmonės įvairūs (įvairaus išsilavinimo, pomėgių), o išleisti knygą Brailio raštu nėra labai greitas darbas (įgarsinti galima daug greičiau), žinoma, šios knygos atsilieka nuo garsinių. Poreikis vis tiek dar kol kas yra.

Austėja Kuskienė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“