Krionika: šaltas kelias į amžiną gyvenimą ar skysto azoto kapinės?

Tokia mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo jei ne kvaila, tai neįtikėtina: atėjus šaltesnei žiemai, naujienose mirga pranešimai apie žmones, kuriems nušalo kojos, rankos, bei apie benamių mirtis nuo šalčio. Tačiau pasižvalgę gamtoje, nesunkiai rasime pavyzdžių, paneigiančių žudiko šalčio įvaizdį.

Arkties ir Antarkties vandenyse gyvenančios žuvų rūšys – arktinės menkiažuvės ir nototeninės ešeržuvės – be problemų išgyvena šaltas žiemas. Jos net gali sušalti į ledą, o atitirpusios nejaučia jokių pasekmių! Dar įstabesnis yra varlių, gyvenančių šaltame klimate, pavyzdys. Miško varlė (Lithobates sylvaticus) žiemą sušąla vos ne į akmenį, tačiau kai pasidaro šilčiau, varlė atitirpsta ir lyg niekur nieko nušuoliuoja savo reikalais!

Kaip matome, šaltis nebūtinai pražūtingas gyvybei. Kodėl gi kitiems gyviams jis yra mirtinas? Nekalbėsiu plačiai apie tai, kad šaltyje išgyvena šaltakraujai padarai, o šiltakraujams šaltyje sutrinka termoreguliacinės funkcijos ir, organizmo temperatūrai nukritus žemiau 28 - 32 °C, atsiranda pavojus gyvybei svarbių organų funkcijoms – hipotermija.

Žinomi atvejai, kuomet lediniame ore išbuvę žmonės sugeba išgyventi hipotermiją, nors dažniausiai, žmogus 5 – 10 °C gali išbūti ne ilgiau, nei valandą. Žymiai svarbiau yra tai, kad ledo tankis yra mažesnis nei vandens, todėl, vandeniui virstant ledu, padidėja užimamas tūris. Jei vanduo buvo uždarytas stikliniame inde, užšalęs vanduo iš vidaus indą suskaldys.

Ši komanda transportuoja kliento kūną į artimiausią krionikos laboratoriją, kurioje medikai pašalina vandenį iš kūno bei suleidžia specialų „antifrizą“ – glicerolio pagrindu sukurtą mišinį, pakeičiantį kraują. Vėliau kūnas yra atšaldomas sausame lede iki -130 °C, tuomet paciento ląstelės virsta stiklu, o pats pacientas yra patalpinamas į skysto azoto pripildytą indą, kuriame kompaniją jam palaikys kiti pacientai.

Krioninė procedūra nėra pigus malonumas. Viso kūno užšaldymo kaina, priklausomai nuo firmos, svyruoja apie 150 000 – 200 000 JAV dolerių, pigesnis yra vien tik smegenų užšaldymas – 50 000 – 80 000 JAV dolerių. Nepakanka vien tik sumokėti už operaciją, yra būtina mokėti dar esant gyvam „nario mokestį“, kuris siekia apie 125 arba apie 500 JAV dolerius per metus. „Alcor“ firma gali pasigirti turinti apie 1 000 narių, o krionikos institutas apie 1200 narių.

Galite paklausti, ko šie žmonės tikisi? Kam mokėti tokius pinigus visą gyvenimą ir dar po mirties? Pagrindinis užšaldymo iki stiklo tikslas yra sustabdyt bet kokius cheminius procesus ląstelėse. Kaip jau minėjau, žmogus turi būti paskelbtas mirusiu, tik tuomet jis yra užšaldomas. Klinikinė mirtis dažniausiai reiškia sustojusią širdį, smegenų ląstelės po šio įvykio dar būna gyvos keletą minučių. Būtent į jas ir taikosi krionikos specialistai su viltimi, kad jas laiku užšaldžius, jos nebus sužalotos, o juose esanti informacija – žmogaus sąmonė, atmintis, prisiminimai – bus išsaugoti šalčio.

Žmonės yra užšaldomi net tuomet, kuomet praeina kelios valandos po klinikinės mirties. Krionikos advokatai pateisina šią praktiką tuo, kad smegenų struktūra ir kai kurios ląstelių funkcijos išlieka net po tokio ilgo laiko, o ateities medicina gali mokėti „išgydyti“ pokyčius, įvykusius mirštančiose smegenyse.

Jei su užšaldymo procesų ant popieriaus viskas atrodo palyginus gerai, problemos atsiranda tuomet, kada mokslininkai pradeda svarstyti paciento gaivinimo procedūrą. Krionikos šalininkai gana dažnai pasikliauna „technologiniu singuliarumu“, kai kalba apie ateityje įvyksiantį atgaivinimą. Anot jų, ilgainiui žmonės (arba žmonių sukurtas superintelektas) taip gerai įvaldys nanotechnologijas, kad mažyčiai nanorobotai galės pataisyti ir užlopyti toksinų sužalotas ląsteles bei padės atšaldyti žmogaus kūną išvengiant ledo kristalų formavimosi.

Taip pat yra populiaru kalbėti apie „smegenų klonavimą“ – procedūrą kuomet užšaldytų smegenų informacija yra nanobotų nuskaitoma ir patalpinama superkompiuteryje, kadangi ateityje žmonės galimai gyvens elektroninėje erdvėje. Kita galimybė yra nuskaitytą informaciją perkelti į naują biologinį kūną, kurį ateities mokslininkai galės išauginti pagal DNR mėginius.

Skeptikai visų pirma kalba apie problemas, susijusias su pačiu užšaldymu. Krionikoje naudojamas „antifrizas“ padeda ląstelėms išlaikyti struktūrinį vientisumą, tačiau jis yra… toksiškas. Šių nuodų pašalinimas iš atšildomo organizmo bus tikras iššūkis. Atšildant kūną ir pašalinus nuodingą antifrizą vėl iškyla pavojus, kad gali susiformuoti ledo kristalai.

Kita problema – atšildant ląstelės iš stiklo būsenos, stiklas gali skilti dėl akustinių bangų, panašiai kaip ledo kubelis skilinėja atsidūręs vandenyje. Tai yra rimta problema net su vitrifikacija: į smulkius gabaliukus suskilę dendritai vargu ar veiktų atšildyti.

Dar rimtesnis klausimas yra smegenų integralumas. Net sėkmingai atšildžius 99 procentus visų smegenų neuronų, likęs 1 procentas tai yra beveik 1,2 mlrd. neuronų. Panašus kiekis neuronų yra pažeidžiamas įvykus rimtam insultui, o tokį insultą išgyvenę pacientai praranda ištisus atminties bei asmenybės klodus. Nekalbu apie tai, kad jie lieka invalidais visam likusiam gyvenimui.