Daugiau nebus didžių mokslo atradimų ir revoliucijų: atėjo mokslo pabaiga?

Knygą kritiškai aptarinėja pasaulio mokslininkai ir dauguma jų nemato pabaigos kosmologijoje, chemijoje, fizikoje ir kitose mokslo srityse. Tai ar tikrai jau atėjo mokslo pabaiga? Juk mokslas yra begalinis procesas nuo senovės graikų mokslo laikų. Bet ar dabarties kosmoso teorijos mūsų palikuonims atrodys tokios pat klaidingos, kaip Aristotelio teorijos atrodo mums? Ne, Aristotelio teorijos buvo klaidingos, o dabarties teorijos yra teisingos. Juk Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai, mūsų pasaulis yra sudarytas ne iš žemės, vandens, ugnies ir oro, kaip manyta anksčiau, bet iš vandenilio, anglies, azoto ir kitų elementų, kurie, savo ruožtu, sudaryti iš kvarkų ir elektronų.

Mūsų palikuonys dar daug sužinos apie gamtą ir išras daug sudėtingesnių prietaisų už išmaniuosius telefonus. Bet jų tikrovės mokslinis supratimas bus panašus į mūsų. Dauguma naujai įgytų žinių pratęs dabartines ir tilps į dabartinės tikrovės sampratą, o ne reikalaus esminių jos pakeitimų. Kita vertus, pagrindinės tikrovės paslaptys – iš kur atsirado visata, kaip atsirado gyvybė, kaip tiksliai baltymų gabalas (smegenys) kuria mintį – gali dar ilgai likti neišspręstos.

Būtent nebent šia prasme galima suprasti mokslo pabaigą, didžių mokslo atradimų ir revoliucijų pabaigą. Ši knyga užaštrina mintį. Tam tikra prasme mokslas mažai progresuoja – atotrūkis tarp mokslo idealų ir jo sukurto purvo (modernių žudymo priemonių, pavojingų medžiagų ir technologijų) niekada nebuvo toks didelis, kaip dabar.

Tačiau tik mokslas, tiksliau tik žmonių protas ir išmintis gali padėti sukurti pasaulį be skurdo, žiaurumo ir karų, kuriame visi žmonės galėtų klestėti. Ir prieš šimtus metų buvo talentingų muzikų, dailininkų, rašytojų ir poetų. Bet dauguma žmonių, taip pat mūsų seneliai ir proseneliai, gyveno skurde, nors dirbo nuo aušros iki tamsos, naudodami tik savo ir arklių raumenų jėgą. Ir tik XX amžiuje suklestėjus mokslui gyvenimas pasikeitė. Atsirado elektra, radijas, televizija, telefonai, automobiliai ir traukiniai, kompiuteriai ir internetas, kurie leido žmonėms dirbti mažiau, o turėti daugiau.

Visa tai sukūrė mokslininkai ir inžinieriai. Dabar žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės turi visus šiuos minėtus mokslo vaisius. Jei vos prieš šimtą metų kas nors Lietuvoje būtų visa tai turėjęs – jis būtų neišpasakytas turčius, nes to neturėjo net kunigaikščiai ar karaliai. Jei dėl kažkokio viruso staiga išnyktų dailės ir muzikos kūriniai, romanai ir detektyvai, ar žmonės išgyventų? Įtariu, kad taip, nors ir ne taip pilnaverčiai. O jei dėl kažkokios nelaimės išnyktų elektra, radijas, televizija, telefonai, šaldytuvai, automobiliai ir traukiniai, kompiuteriai ir internetas? Išnyktų ir didieji prekybos centrai, nes nebūtų kuo atvežti prekių. Grįžtume į XIX amžių, tik su atrofavusiais raumenimis ir išnykusiais arkliais.

Taigi, nuo mokslo esame daug daugiau priklausomi nei nuo meno ar literatūros. Jei ateitų mokslo pabaiga, sustotų ir gyvenimo kokybės pažanga. Pasaulis nejudėtų į priekį. O kas nejuda, kaip vanduo ar kraujas, tas genda ir žūsta. Minėtos knygos autorius sulygina mokslą su didžiųjų universalių tiesų paieška. Net jeigu fundamentalusis mokslas artėtų prie pabaigos, tyrėjai dar turi galimybių atrasti mums nuostabą sukelsiančių stebuklų.

Fizikų atradimai naujų medžiagų ir naujų unikalių savybių medžiagose, kurios leidžia kurti naujus telekomunikacijų prietaisus, biologų ir gyvybės mokslų specialistų naujų reiškinių atradimai palaikys šiuos ir kitus mokslus gyvus ir po mūsų bei mūsų vaikaičių gyvenimo. Sukūrėme telekomunikacijų visatą, kuri savo ruožtu tik spartina mokslo pažangą, o ne jo pabaigą.

prof. Jonas Grigas