Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

„Apgaudamas save – džiaugiuos“. Kaip tampame pseudomokslo aukomis

2016-01-27

(10)

(12)

(220)

Rūšis:	Standartinė publikacija

Visi žinome, kas yra reklama ir kiek joje tiesos. Kodėl žmonės vis vien tiki stebuklingais biopriedais ir kremais, painiodamiesi pseudomokslinėje etikečių leksikoje? The Guardian aiškinasi, kodėl pseudomokslas populiarus netgi mūsų racionaliame amžiuje ir į kokias pažeidžiamas mūsų mąstymo schemas jis taikosi.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Visuomenei būdinga šiauštis prieš mokslininkų snobizmą, rašo Guardian. Daugelis tiesiog pavydi išsilavinusiems žmonėms, todėl linkę nekreipti dėmesio į jų pernelyg protingas šnekas. Gali būti, kad tarp aukšto lygio specialistų išties nemažai žvelgiančių į menkiau išsimokslinusius kolegas iš aukšto. Tačiau tokiais laikyti visus mokslo bendruomenės narius būtų neteisinga.

Melburno Karališkojo technologijų instituto profesorius Christianas Behrenbruchas bent tris valandas per dieną praleidžia, kovodamas su pseudomokslu, rašo Guardian. Behrenbruchas pasakoja, kad ten, kur įsipainioja pinigai, mokslui vietos nebelieka. Dėl pseudomokslo paplitimo technologijų kompanijoms būna itin sudėtinga pritraukti investuotojus dėl jų baimės įsipainioti į šarlatanizmą. O investuotojams, ypač ne itin sekantiems mokslo raidą, tokios istorijos nutinka nuolatos.

Ypač prasti reikalai medicinoje. Behrenbruchas pasakoja, kad ten, kur yra žmogiška viltis, neišvengiamai atsiras klaidos. Jo nuomone, medicina degraduoja, ir kuo toliau, tuo mažiau gydymo metodų galime išrasti. Būtent čia ir slypi pavojus.

Mokslininkams, išties norintiems pasidalinti savo žiniomis su plačiąja visuomene ir populiarinti mokslą, dažnai tenka susidurti su paplitusiais prietarais, skundžiasi Guardian. Būtent dėl jų pseudomokslas ir klesti. Leidinys nutarė susisteminti „klystančių“ žmonių elgesį po lentynėles, galbūt tikėdamasis, kad atpažinsime ten save ir būsime atsargesni. Štai pagrindinės mūsų klaidos.

Prarastų lėšų gailėjimasis.

Tikriausiai kone visiems yra tekę atsidurti situacijoje, kai nusipirkote bilietus į neįdomų filmą ir galiausiai tuščiai išleidote ne tik pinigus, bet ir laiką jo peržiūrai, siekdami pateisinti bilietų kainą. Tas pats principas veikia, kai žmogus susiduria su kokia nors teorija ir kuo toliau, tuo labiau ją gina, net jei viduje ima suvokti klystantis. Idėjos atsisakymas pusiaukelėje tolygu prisipažinimui, kad klydai iš pat pradžių. Deja, ne visi tai sugeba.

Sekimas šablonais.

Visus mus visuomenė programuoja mąstyti stereotipais. Dėl to jie dažnai ima rodytis ten, kur iš tiesų jų nėra. Liaudyje tai vadinama „pritempimu už ausų“ – žmogui norisi kuo nors pateisinti patikusią jam teoriją, ir jis rankioja naudingus faktus, ignoruodamas kitus, kartais net labai svarbius.

Grupavimo iliuzija.

Per mūsų smegenis kasdien prateka milžiniški kiekiai informacijos. šiame begaliniame sraute neretai sunku išvengti klaidingų išvadų. Dažnai pasąmoningai norisi sujungti elementus, iš tiesų neturinčios tarpusavyje nieko bendra. Šiuo atveju pasiduodame iliuzijai ir grupuojame faktus klaidingai. O atsisakyti sudaryto gražaus paveikslėlio būna itin sudėtinga.

Dunning–Kruger efektas.

Po bauginamu termino pavadinimu slepiasi pažįstama schema: kuo mažiau žmogus žino, tuo labiau užtikrintas savimi. Ir atvirkščiai, kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo labiau abejoja savo žiniomis – garsioji Sokrato formulė „žinau, kad nieko nežinau“.

Anastasija Zyrianova
Slan Magazine redaktorė

Visa tai apsunkina plačiosios visuomenės ir tikrų mokslinikų bendravimą. Tikėtina, pagrindinis būdas tai įveikti – darbas su savimi. Visgi, pastebi Guardian, taip pat labai svarbu, kad mokslo bendruomenė ne tik lauktų, kol dauguma praregės ir atsisakys pseudomoksliškų teorijų, bet ir išties mokėtų sudominti žmones teisingomis idėjomis.

Анастасия Зырянова
slon.ru

▲