Iš kur kilo ir ką reiškia karinių laipsnių pavadinimai: seržantas, leitenantas, kapitonas, majoras ir kiti

Seržantas

Paprastai seržantais vadinama žemesnioji kariuomenės vadovybės grandis, kurie pagal statusą yra aukščiau eilinių kareivių ir žemiau jaunesniųjų karininkų. Žodis seržantas – prancūziškos kilmės ir išvertus į lietuvių kalbą reiškia kažkieno tarnyboje esantį asmenį.

Viduramžių Anglijoje seržantais buvo vadinami žemės valdytojai, kurie iškilus būtinybei privalėjo atlikti tarnybą karaliui.

Seržanterija, tai yra, seržantų luomas šalyje atsirado apie XI a. kai monarchas pradėjo dalinti savo valdomas žemes mainais į tam tikrą mokestį ir tarnystę. Suteikta žemės valda tokiam karaliaus seržantui buvo ne visai pastarojo nuosavybė, nors galėjo būti paveldima.

Pasakytina, kad seržantas gaudavo teisę naudotis žeme, ir kol ištikimai atlikdavo savo pareigas, toji teisė būdavo jam garantuojama. Tarnyba karaliui nebūtinai buvo karinė, bet ir administracinė, tad seržantai galėjo būti ne tik kviečiami dalyvauti karo žygiuose, bet ir atlikti tam tikras pareigas valdovo dvare. Viduramžių Anglijos seržantai buvo savotiška tarpine grandimi tarp laisvųjų valstiečių ir riterijos.

Reguliariojoje kariuomenėje seržanto laipsnis pirmą kartą atsirado XV a. Prancūzijoje ir reiškė patyrusį karį, kuris nėra kilmingas riteris, tačiau šiam žuvus galėjo jį pavaduoti bei sėkmingai vadovauti nedideliam būriui.

Leitenantas

Šiuolaikinėse kariuomenėse leitenantai priskiriami jaunesniesiems karininkams. Verčiant iš prancūzų kalbos žodis reiškė pavaduotoją. Taigi XV a. Prancūzijoje leitenantai buvo karių grupių vadų pavaduotojais ir tam tikromis sąlygomis galėjo imtis vadovauti jiems priskirtiems būriams.

Vėliau karaliaus leitenantais buvo vadinami paties valdovo patikėtiniai pilių įgulose ir toks leitenantas atstovavo monarcho interesus. Kai kurių šiandienos šalių kariuomenėse sutinkami laipsniai pulkininkas-leitenantas ar generolas-leitenantas iš tiesų reiškia generolo ar pulkininko padėjėją, o ne generolą ar pulkininką.

Kapitonas

Kapitonas – žodis, kilęs nuo lotyniškojo caput – „galva“. XIV a. Prancūzijoje kapitonai vadovavo iš vienos apylinkės surinktų riterių būriams kas liudijo daugiau teritorinę šių karių pareigybę. Italijoje ir Lenkijoje kapitonais buvo vadinami užsienio samdinių vadai, o vėliau – pėstininkų vėliavai vadovaujantys asmenys daugelyje istorinių Vakarų Europos kariuomenių.

Vokietijoje kapitono laipsnį atitinka hauptmanas, kas išvertus reiškia vyresnįjį, vadovą (vok. Haupt – galva, vyresnysis, Mann – žmogus, vyras). Beje, lietuviškas žodis „etmonas“ kilo iš lenkų hetman, o šis savo ruožtu iš vokiškojo hauptmann. Kaip pareigybė sąvoka „kapitonas“ žinoma aviacijoje, laivyne ir komandiniame sporte, tačiau čia ji ne visuomet yra oficialus laipsnis.

Majoras

Majoras – „vyresnįjį“ reiškiantis lotyniškos kilmės žodis. Teigiama, kad pirmieji Europoje majorai atsirado Vokietijos žemių kariuomenėje XVI ar XVII a., nors kiti tyrinėtojai šį laipsnį kildina iš ankstyvųjų viduramžių frankų valstybės majordomų (lot. major domus – rūmų vyresnysis) – galingų feodalų ir faktiškų valstybės valdytojų.

Nors frankų valdžios hierarchijoje majordomas stovėjo laipteliu žemiau už valdovą, tačiau esant silpnai monarchijai visa karinė ir civilinė valdžia buvo koncentruota būtent majordomų rankose, karaliui paliekant grynai formalias parodomąsias funkcijas.

Pulkininkas

Pulkininko laipsnis kilo nuo žodžio „pulkas“, o šis savo ruožtu yra senovės germaniškos kilmės (fulkaz) ir, ko gero, reiškė minią, suėjimą, sambūrį, tai yra, - pulką žmonių. Iš čia ir vokiečių volk – tauta. Kaip ten bebūtų, pulkininko, kaip karvedžio, pareigybės pavadinimą lietuviai gavo iš slavų ir iš esmės pulkininkas reiškia daugybės (žmonių) vadą.

Angliškai kalbančiuose kraštuose pulkininkas įvardijamas žodžiu colonel, tai yra, – karių kolonos vadu, o kolona nuo seno vadinama tam tikra kariška žygio rikiuotė.

Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ir Austrijoje naudojama vokiška pulkininko forma – Oberst, kuri, kaip ir majoro laipsnis, reiškė vyresnį, aukštesnį. XVI a. žymiųjų samdomų landsknechtų klestėjimo laikais oberstas buvo išrenkamas vyresniuoju iš būrių vadų tarpo ir paprastai savo žinioje turėjo 4000 – 5000 karių.

Generolas

Generolas – vienas pačių garbingiausių ir svarbiausių karinių laipsniu, kuris lotynų kalba reiškia pagrindinį, svarbų, bendrą.

Pirmą kartą šis laipsnis įvestas XVI a. Prancūzijoje, o kiek vėliau atsirado ir kitose šalyse. Kadangi žodis generalis nurodo į kažko sumą ar bendrumą, tai ir istorinių Europos kariuomenių generolai vadovavo tam tikroms atskirai paimtoms kariuomenės rūšims, pavyzdžiui, artilerijai ar buvo didelių junginių vadais.

Kai kurie istorikai mano, kad karišką generolo laipsnį galima kildinti iš viduramžiškos Katalikų bažnyčios valdymo sistemos, kurioje pareigybė generālis abbās (pagrindinis, vyresnysis abatas) vėliau buvo tiesiog sutrumpinta iki general.

Kai kurie kariniai laipsniai Lietuvos kariuomenėje nenaudojami, tačiau galima trumpai aptarti ir jų kilmę.

Maršalas

Įdomi neįtikėtinai aukšto laipsnio „maršalas“ kilmė. Šiuo žodžiu kadaise buvo apibrėžiamas valdovo žirgų prižiūrėtojas arba arklininkas. Senojoje vokiečių kalboje marahscalc reiškė „žirgų tarną“ (iš čia mums labiau įprastas „maršalka“) ir šis žodis ilgainiui išsivystė į mums įprasčiau skambantį marschall.

Tačiau kokiu būdų žirgus prižiūrinčio žmogaus pareigybė vėliau pradėta sieti su aukštu kariniu laipsniu? Pasirodo, senovėje prižiūrėti monarchų žirgus buvo laikoma garbinga, tik kilmingiesiems pasiekiamu privilegija.

Šventosios Romos imperatoriaus Otono I Didžiojo (912 – 973 m.) laikais monarcho maršalas (žirgininkas) buvo vienu artimiausiu valdovui asmenų. Ilgainiui maršalų funkcijos tampa daugiau karinėmis.

Pavyzdžiui, Teutonų ordino sistemoje į maršalo funkcijas įėjo vadovavimas pagrindinėms karinėms operacijoms, todėl mūšio lauke maršalas (vok. Ordensmarschall, lot. Summus Marescalcus) faktiškai buvo antru žmogumi po Didžiojo magistro.

Taikos metu vyriausiojo ordino žirgininko pareiga buvo rūpintis kovine kryžiuočių kavalerijos parengtimi. Kur kas anksčiau, Rytų Romos imperijoje panašias funkcijas atliko vadinamieji „arklidžių komitai“ (lot. Comes stabuli), kurie vadovavo imperatoriaus kavalerijai.

Vėlesniais laikais žodis „maršalas“ nutolo nuo pirminės savo prasmės ir tapo aukštu kariniu laipsniu. Beje, įdomu tai, kad prancūziškas žodis marechal ir šiandiena reiškia pasagų kalvį.

Kapralas

Daugeliui girdėtas Vakarų šalių kariuomenių laipsnis kapralas kilo iš italų capo corporale (kūno galva) ir kadaise šis posakis reiškė tiesiog vadą (it. caporale). Tačiau kapralo laipsnis nebuvo aukštas, tad daugelyje kariuomenių jis būdavo suteikiamas patyrusiems ir iniciatyviems eiliniams. Šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje kapralo laipsnį galėtų atitikti grandinis.

Jefreitorius

Vokiškasis kapralo atitikmuo – jefreitorius (vok. Gefreiter) ir šis žodis reiškia karį, kuriam neprivalomos kai kurios eilinių pareigos bei užduotys. Kaip ir kapralas, jefreitorius vadovavo būreliui jam patikėtų karių ir buvo laikomas tiesioginiu jų vyresniuoju.

Feldfebelis

Skaitantiems karinę literatūra tikriausiai girdėtas nuo XV a. iki mūsų laikų vokiečių kariuomenėse sutinkamas feldfebelio laipsnis.

Feldfebelis atitinka maždaug puskarininkį ar vyresnįjį seržantą, tačiau pats pavadinimas senais laikais reiškė lauko pasiuntinį. Taip yra todėl, kad istoriškai feldfebeliai atliko tam tikras kariuomenės žygūnų funkcijas: iš dalinio į dalinį gabendavo įsakymus, pranešimus, lauko teismo sprendimus, kitą korespondenciją.

Eiliniams kariams šių pareigų nepatikėdavo, o paskirti tam atskirą karininką nebuvo būtinybės. Vėliau feldfebelio laipsnis jau nebuvo siejamas su pasiuntinio tarnyba ir tapo įprastu žemesniosios kariuomenės vadovybės grandies laipsniu.