Kodėl mus mausto kaip mažus vaikus: kas iš tikro vyksta su fokusais, apiplėšimais ir neuromagija

Štai penkios kortos. įsidėmėkite vieną. Įsiminėte?

O dabar pažvelkite į kitą atvaizdą.

Pašalinome jūsų pasirinktą kortą, tiesa?..

Pademonstravome jums seną gerą kortų triuką. Kas dar neatspėjo – paaiškinsime: mes, žinoma, pakeitėme visas kortas, o jūs buvote taip susikoncentravę į vieną pasirinktą kortą, kad to paprasčiausiai nepastebėjote. Tai nieko baisaus ir tik rodo, kad jūs priklausote absoliučiai žmonių daugumai. Beje, gali būti, perskaitę šį straipsnį tapsite kiek dėmesingesni, nei kiti.

Neteisėti fokusai

O žinote, kaip paprasčiausia atlikti piniginės ištraukimo iš galinės greta stovinčio asmens kišenės „fokusą“? Tereikia parodyti tai, ko jis šioje vietoje ir šiuo laiku visiškai nesitiki išvysti – pavyzdžiui, kyštelėti po nosimi valgomąjį šaukštą, kai jis kalbasi su jumis gatvėje. Kol jis sutrikęs apžiūrinės sriubos įrankį, mikliai ir atsargiai ištraukite piniginę (tam, aišku, reikia gūdžių). Tik paskui nepamirškite grąžinti – tai juk tik fokusas!

O pamenate „XX amžiaus galo rusišką ruletę“ – garsųjį žaidimą antpirščiais? Jo esmė – atspėti, po kuriuo antpirščiu yra rutuliukas. Žaisdavo, aiškus dalykas, ne „iš įdomumo“ – nelaimėlis turėdavo pastatyti kokią nors pinigų sumą. Paskui rutuliukas jam matant būdavo dedamas po antpirščiu, „antpirštininkas“ gana lėtai maišo antpirščius, o „lochas“, sekdamas jo judesius, atrodytų, tikrai žino, kur rutuliukas. Bet kur tau! Kol vienas „atsitiktinis“ žiūrovas sakydavo kokią nors netikėtą repliką arba laimėjimo atveju siūlydavo negrąžintinai pridėti pinigų, „antpirštininkas“ spėdavo mažyliu pirštu sugriebti rutuliuką, ir – voilà! – nei rutuliuko, nei pinigų.

Kišenvagių gudrybės

Stumtelėti pečiu minioje, ir kol žmogus dairosi – ištraukti piniginę. Ištepti rūbus ir, ilgai atsiprašinėjant, šalinti nešvarumus – kartu su brangiu telefonu. Suspausti metro duryse per kamšatį. Padėti įsėsti į mikriuką ar autobusą. Pulti glebėsčiuotis, vaizduojant seną pažįstamą, o po to apsimesti suklydus. Sukelti avariją ir teikiant pagalbą, arba atvirkščiai, gąsdinant, pačiupti rankinę ir nuvažiuoti. Paprašyti pagalbos (perskaityti, išsirinkti prekę ir pan.), o tuo metu įlįsti į padedančiojo krepšį. Įkyriai prašinėti (tuo dažniausiai užsiima čigonai su vaikais) ir nuimti brangų laikrodį. Visa tai – tik maža dalis legalių ir nelegalių apsukruolių mėgiamiausių triukų. Ir visi jie remiasi viena mūsų sąmonės veikimo klaida, vadinama „pokyčių aklumu“. Susitelkę į kokį nors vieną dalyką ir po to netikėtai perkėlę dėmesį į ką nors netikėto – nepajėgiame sekti dar kažko, net jei tai vyksta mums po nosim. Dviejų užduočių vienu metu nepajėgia 98% žmonių.

Kaip apsaugoti savo daiktus nuo ilgapirščių? Vieningo recepto, deja, nėra. Tiesa, specialistai pataria – pasistenkite įsigauti į kišenvagio protą. Kas labiausiai domina kišenvagius? Žinoma, brangūs daiktai ir piniginė. Ką jis toliau daro? Suprantama, žiūri, kur šiuos daiktus laikote. Todėl geriausias apsauos būdas, kaip tai nuvalkiotai beskambėtų, nenešioti brangių daiktų viešose vietose ar bent jau įsidėti kur giliau – į užsegamą vidinę kišenę ar sandariai užtrauktą, nuolat prilaikomą alkūne krepšį. Tačiau galima panaudoti ir netikėtumo techniką. Ji padeda išsaugoti daiktus keliaujant, pavyzdžiui, vaikštinėjant svetimame mieste. Surizikuokite įsidėti piniginę, telefoną ir laikrodį į didelę plastikinę sulčių stiklinę, uždenkite ją ir, kad būtų įtikimiau, įstatykite šiaudelį. O dabar drąsiai nešiokite stiklinę rankoje. Kažin ar kišenvagiai gviešis šio daikto, jei, aišku, vertingų daiktų sudėjimo proceso nevykdėte viešoje vietoje, kur vagis galėtų tai išvysti. Ir dar – nepamirškite stiklinės ant artimiausios kavinės staliuko.

Neuromagija

Taip vadinama nauja, 2008 metais atsiradusi, psichologijos kryptis. Neuromagija – psichologų, psichofiziologų ir kuo tikriausių fokusininkų koalicija. Būtent ji tiria, kodėl, žvelgdami į ką nors… to nematome.

Beje, psichologai šį reiškinį tirti pradėjo maždaug praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokie tyrimai radosi, kaip dažniausiai ir būna, kaip kitos srities – regos suvokimo tyrimų – šalutinis produktas. Tyrimus atliko vienas iš kognityvinės psichologijos kūrėjų Ulricas Neisseris. Savo studentams jis iškėlė nelengvą užduotį, pasiūlęs peržiūrėti filmą iš vienas ant kito uždėtų filmų. Tuo pačiu studentai turėjo stengtis žiūrėti tik vieną filmą, ignoruodami kitą. retkarčiais iš vieno ekrano kampo į kitą pereidavo mergina su skėčiu, neturėjusi su filmais visiškai nieko bendro. Neisserio nuostabai, beveik niekas iš filmą žiūrėjusių studentų jokios merginos nepastebėjo.

Nematomoji gorila

Maždaug po 30 metų, XX ir XXI amžių sandūroje, graži mergina su lietsargiu psichologijoje pasirodė gorilos pavidalu. Plačiai nuskambėjusį eksperimentą atliko psichologas iš Čikagos Danielis Simonsas su kolega Christopheriu Chabris'i. Iš esmės, jie atkartojo seną Neisserio eksperimentą, tik vietoje filmų žiūrovams rodė krepšinio komandą. Žiūrovai buvo prašomi suskaičiuoti žaidėjų atliktus kamuolio perdavimus vieni kitiems. Retkarčiais tarp žaidėjų pasirodydavo gorilos kostiumu vilkintis žmogus, patrankydavo sau į krūtinę ir nueidavo. Efektas buvo toks pat – atrodytų, pavojingos, gorilos, žiūrovai beveik nepastebėjo. Eksperimentą pavadino „Nematomoji gorila“, jo pagrindu išleido atskirą knygą „Nematomoji gorila, arba istorija apie tai, kokia apgaulinga mūsų intuicija“, ir padarė išvadą: kokia nors užduotimi užsiėmę žmonės nepastebi su šia užduotimi nesusijusių reiškinių. Net jei šie reiškiniai netikėti, įdomūs ir kelia grėsmę jų gyvybei ir gerovei. O kai tokios užduoties nėra – visi reiškiniai, tokie, kaip gorilos krepšinio komandoje, pastebimi kuo puikiausiai.

Prieš padarydami tokią išvadą, psichologai, aišku, išbandė daugybę įvairiausių eksperimento su gorila modifikacijų. Pavyzdžiui, įspėdavo žmones apie gorilą, tačiau pasalūniškai pakeisdavo užuolaidą, kurios fone vykdavo žaidimas, iš ryškiai raudonos į ryškiai geltoną. Žiūrovai, užsiėmę perdavimų skaičiavimu ir lūkuriuodami gorilos, užuolaidos pakeitimo nepastebėdavo.

12 vatų

Kiekvienu atskirai paimtu laiko momentu mūsų dėmesį užima tik vienas objektas, ir tik jo pasikeitimus mes sekame. Mūsų dėmesys primena prožektoriaus spindulį. Siauras spindulys rodo nuodugniai apšviečia gabalėlį scenos, platus – gali apšviesti visą sceną, tačiau smulkmenos šiuo atveju nepaklius į regos lauką.

Mat mūsų smegenų galia vos 12 vatų. Tai mažiau nei trečdalis šaldytuvo lemputės galingumo. Kadangi energija tokia ribota, smegenys užprogramuotos apkarpyti visą nebūtiną informaciją, kad būtų gaunamas adekvatus aplinkinio pasaulio vaizdas. Jis koncentruojasi tik į tai, kas mums svarbu. Kaip jos tai atlieka? Naudodama prefrontalinę žievę, momeninę dalį, talamusą (gumburą). Jie filtruoja kitų smegenų dalių siunčiamus signalus, ir taip perkelia dėmesį nuo vieno objekto prie kito.

Suvokimo klaida

Iš tiesų jų yra daug, visos jos panašios ir tarpusavyje susijusios. Dėl jau minėto aklumo pokyčiams, nepastebime netgi labai didelėje regos scenos dalyje vykstančių pokyčių, kai susitelkiame į kokią nors užduotį ir/arba tuos pokyčius lydi „juostelės nutrūkimas“. Jei pokyčiai vyksta netikėtai, statiniame vaizde – mes juos žinoma, pastebėsime. Tam turime specialius judėjimo jutiklius, kuriuos paveldėjome dar iš amfibijų. Jie automatiškai patraukia dėmesį į naujo objekto pasirodymo vietą. Bet jei pokytis „nutrūksta“ – kaip tai buvo su kortų fokusu straipsnio pradžioje, rizikuojame nieko neišvysti. Juk jeigu ir pirmas ir antras kortų rinkinys būtų tame pačiame puslapyje, juos sulyginti lengviau ir tikriausiai klasta būtų atskleista.

Jei priešais gulintis raudonas rutuliukas pabąla, žinoma, tai pastebėsime. Tačiau jeigu kamuoliukas pabals tada, kai mes mirktelėjome, spalvos pokyčio galime ir nepastebėti. Jeigu, aišku, mūsų mintys nėra sutelktos į būtent šį kamuoliuką.

Nesame linkę pastebėti skirtumų ir jeigu pokyčiai vyksta labai palengva, mūsų smegenys pakitusius niuansus iš atminties paprasčiausiai ištrina.

Žmogus nepastebi pokyčių, net jeigu įvyksta ne globalus vaizdo nutrūkimas, tik triukšmas jo dalyje. Užfiksuoti atvejai, kai vairuotojas nepastebėdavo pėsčiojo, nes kaip tik tuo momentu ant stiklo užtikšdavo keli purvo purslai. Todėl aklumo pokyčiams tyrimus dabar daugiausiai finansuoja stambios automobilių korporacijos, kurioms avarijos visai nereikalingos.

Suvokimo aklumas ir automobilių katastrofos