Valdžia - kaip kokainas: aiškėja neįtikėtini smegenų pokyčiai fiziologiniame lygmenyje

Valdžios įtaka žmogui tyrinėjama seniai ir intensyviai. Dažniausiai vyksta tyrimai psichologijos srityje. Iš jų sužinojome, kad netgi laikina valdžia žmogų gali paversti praktiškai sadistu. Garsiajame „kalėjimo eksperimente“ Stanfordo universiteto psichologai atsitiktiniu būdu paskirstė studentus į „kalinius“ ir „prižiūrėtojus“ panašiame į kalėjimą universiteto rūsyje. Viskas baigėsi tuo, kad „prižiūrėtojai“ pradėjo fiziškai ir psichologiškai tyčiotis iš „kalinių“, o šiems pasitaikydavo įniršio, nerimo, sumišusių minčių priepuoliai, nervų priepuoliai, nekontroliuojamas verksmas ir netgi psichosomatinis viso kūno bėrimas. Dėl nenumatytų pasekmių eksperimentas buvo nutrauktas po šešių dienų, nors planuota jį vykdyti dvi savaites.

Iš daugelio humaniškesnių eksperimentų žinome, kad valdžia didina žmogaus įžūlumą, egoistiškumą ir egocentrizmą, mažina empatiją ir kitų žmonių poreikių ir jausmų supratimą. Netgi kai žmogus konkrečiu momentu tikros valdžios neturi, o tiesiog prisimena, kad užėmė vadovaujančias pareigas, jis linkęs bendrauti su žmonėmis kitaip – vertinti juos ne pagal asmenines savybes, o iš savo tikslų pasiekimo perspektyvos.

Kaip tokį elgesį galima paaiškinti? Mokslininkai mano, kad tai sukelia viršininkų smegenyse vykstantys fiziologiniai pokyčiai. Plačiai nuskambėjo Harvardo ir Kolumbijos universitetų psichologų 2010 metais atliktas tyrimas. Jie pademonstravo, kad netgi su valdžia siejama kūno padėtis, – ant stalo sukeltos kojos, virš galvos pakeltos alkūnės – keičia organizmo rodiklius. O būtent, minutę pabuvusių tokioje pozoje žmonių organizme padidėja testosterono lygis (tiek vyrams, tiek moterims) ir sumažėja kortizolio – „streso hormono“. Taip eksperimento dalyviai įgydavo „stipresnį valdžios jausmą ir mažą jautrumą rizikai“. Tyrimo bendraautorė Amy Cuddy išgarsėjo dėl šio darbo: jos pranešimas apie tai, kaip kūno kalba gali padėti realiame gyvenime per TED talk (ši lekcija tapo antra pagal populiarumą per visą konferencijų istoriją) ir išleido populiarią knygą.

Tačiau šį tyrimą reikėtų vertinti atsargiai –visų pirma dėl to, kad jame dalyvavo tik 42 žmonės (26 vyrai ir 16 moterų) – kai imtis tokia nedidelę, statistinės paklaidos gali įgyti ne pelnytą svorį. Ką ir parodė kitos mokslininkų komandos penkeriais metais vėliau atliktas tyrimas. Pabandę atkartoti Cuddy eksperimentą su daugiau dalyvių (200 asmenų), tyrėjai neaptiko jokio skirtumo hormonų lygio skirtumo prieš ir po „valdžios pozos“. Pavyko patvirtinti tik vieną dalyką, – kad sėdėjusieji susikėlę kojas ant stalo sakė jautęsi užtikrinčiau. Tačiau tai niekaip nepaveikė jų elgesio: kai mokslininkai siūlydavo užduotis, kur reikėdavo konkuruoti su kitais ar rizikingai elgtis, „valdingi“ dalyviai nerizikavo dažniau, nei nutaisę „lūzerio pozą“ (pečiai ir galva nuleisti, akys nudelbtos žemyn). Psichologai Joe Simmons ir Uri Simonsohn, analizavę abu tyrimus, priėjo išvadą, kad netgi jei „valdžios pozų“ efektas egzistuoja, pradinis eksperimentas negalėjo to nustatyti.

Aukšta padėtis gali daryti žmones protingesniais

Taigi, su „valdžios poza“ niekas neaišku, tačiau yra tyrimų, rodančių padėties hierarchijoje ryšį su streso lygiu. Ir jų rezultatai nelabai tokie, kokių intuityviai tikėtumėmės. Paprastai lyderystė siejama su didesniu streso lygiu. Tačiau mokslininkai James Grosse ir Jennifer Lernera iš Stanfordo ir Harvardo pademonstravo priešingą priklausomybę. 2012 metais jie ištyrė realią valdžią turinčius žmones – JAV vyriausybės narius ir aušto rango kariškius – ir išsiaiškino, kad jų organizme kortizolio lygis mažesnis. Negana to, panašu, kuo didesnė valdžia, tuo mažiau kortizolio kūnas gamina.

Derėtų suprasti, kad „streso hormono“ lygio ir padėties visuomenėje koreliacija pati savaime nerodo priežastingumo – ar stresas mažėja dėl valdžios, ar lyderiais tampa žmonės, kurie nėra linkę labai pergyventi? Tačiau tyrėjų manymu, atsparumas stresui visgi gali būti stipresnio savo gyvenimo kontrolės, tai yra valdžios turėjimo, rezultatas.

Taip pat yra nuomonė, kad valdžia gali sukelti realią, fizinę priklausomybę – taip tvirtina garsus neurofiziologas Ianas Robertsonas. Jo atlikti primatų tyrimai parodė, kad kilimas socialinės hierarchijos laiptais daro įtaką testosterono išsiskyrimui organizme – hormono koncentracija auga tiek vyrams, tiek moterims (tiksliau, patinams ir patelėms). Savo ruožtu testosteronas didina neuromediatoriaus dopamino išsiskyrimą sutelktiniame branduolyje (lot. nucleus accumbens) – svarbioje atlygio sistemos smegenų neuronų grupėje. Kitaip tariant, paaiškina Robertsonas, valdžią pagal pripratimo sukėlimą galima palyginti su kokainu: ji gali suteikti trumpalaikį malonumą ir sukelti ilgalaikį priklausomybę.

Babuinų pavyzdžiu Robertsonas pademonstravo, kad kuo aukščiau primatas atsiduria socialinėje hierarchijoje, tuo labiau pastebimas efektas jo smegenų atlygio sistemoje. Tai didina jų agresyvumą ir seksualinį aktyvumą – kaip ir žmonėms. Pavojus kyla, rašo mokslininkas, kad pernelyg didelė valdžia (ir pernelyg didelis dopamino kiekis) trikdo normalų emocijų suvokimą ir pažintinius gebėjimus, taigi, iškreipia vertinimą, skatina polinkį rizikuoti, egocentriškumą – visa tai, ką pastebime aukštuose viršininkuose ir politikuose.

Beje, kartu aukšta padėtis gali daryti žmones ir protingesniais. Socialinė psichologė Pamela Smith iš JAV su kolegomis iš Olandijos tokią išvadą padarė, išanalizavę šia tema anksčiau skelbtus mokslinius darbus. Jų išvadoje rašoma, kad lyderiai, kuriems tenka priimti sudėtingus sprendimus, užduotį vertian abstrakčiau, nei kiti, ir taip gali išvysti problemos esmę ir greitai atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių.

Pagal pripratimą valdžią galima sulyginti su kokainu

Šį rezultatą netiesiogiai patvirtina kitos Smith publikacijos, aprašančios eksperimentus, kuriuose užfiksuotas valdžios neturinčių žmonių kognityvinių gebėjimų sumažėjimas. Paaiškėjo, kad žmogus, atsidūręs pavaldinio pozicijoje, nelabai gerai supranta, kas, siekiant jo tikslo svarbu, o kas – ne, nes šis tikslas „iškrenta“ iš jo darbinė atminties. Negana to, netgi lyderių ir pavaldinių panaudojamos smegenų sritys skiriasi – elektroencefalografiniai (EEG) tyrimai parodė, kad pirmiesiems aktyvuojasi prefrontalinės smegenų žievės kairė dalis (ji siejama su motyvacija ir aktyviais veiksmais), o antriesiems – simetrinė dešinioji dalis (siejama su veiksmų neigiamų pasekmių vengimu). Šiuos duomenis galima panaudoti organizuojant kompanijų darbą: jei valdžia nori, kad darbuotojų mąstymas būtų geras, reikėtų suteikti jiems didesnę veikimo laisvę ir situacijos kontrolę.

Išties valdža daro mums tokį poveikį, kad kai kurie mokslininkai linkę prilyginti ją smegenų pažeidimui. Tuo įsitikinęs psichologas iš Kalifornijos universiteto Berklyje ir daugelio straipsnių ir knygų apie smegenų darbą, emocijas ir valdžią autorius Dacheris Keltneris. Jo eksperimentai rodo, kad valdžios skonį pajutusių žmonių elgesys darosi panašus į patyrusių galvos traumą, – jie praranda kontaktą su aplinkiniais, juos nustoja jaudinti, ką jie galvoja.

Esame įgudę atpažinti svetimas emocijas, paaiškina psichologas. Tuo užsiima veidrodiniai neuronai – jie vienodai reaguoja ir į tai, kas vyksta su mumis pačiais ir į vaizdą to, kas vyksta su kitais: tarkime, kai mus nuskriaudžia ir kai matome kaip skriaudžiamas kas kitas, patiriame panašius jausmus. „Kaktinių skilčių dalys, laikomos „empatijos tinklu“, padeda nustatyti svetimą skausmą. Jei „empatijos tinklą“ pažeisite, kaip tai kartais nutinka, tapsite itin impulsyvūs. Tai vadinama įgyta sociopatija, – sako Keltneris. – Atlikdami laboratorinius eksperimentus pamatėme, kad davus žmonėms valdžią, jie elgiasi kaip pacientai, patyrę smegenų traumą“.

Šiuos pastebėjimus patvirtina neuromokslininkas iš McMasterio universiteto (Kanada) Sukhvinder Obhi. Savo eksperimentuose jis liepdavo tiriamiesiems pasinerti į prisiminimus, kaip jie buvo arba bejėgiai, arba atvirkščiai, priimdavo sprendimus už kitus, o paskui transkranialine magnetine stimuliacija tirdavo, kaip elgiasi veidrodiniai neuronai. Jis išsiaiškino, kad bejėgiškumo jausmas aktyvina veidrodinių neuronų darbą – žmonės aiškiai užjaučia kitus; valdžią turinčių galvose ši sistema, atvirkščiai, slopinama – jos signalai susilpnėja, tai reiškia, žmogus praranda empatijos gebėjimą. Dar įdomiau (ir liūdniau), kad mokslininkams paprašius bandymo dalyvių sąmoningai aktyvuoti veidrodinį atsaką (paaiškinę šį reiškinį), jie nesugebėjo to atlikti. Žinoma, tai nereiškė, kad bandomųjų smegenyse įvyko struktūriniai pokyčiai, jie tik mintyse suteikdavo sau valdžią ir jos neturėjimą. Tačiau, kaip bebūtų, jei net trumpas pranašumo jausmas „užšaldo“ empatiją reguliuojančią sistemą, gali būti, kad per ilgesnį laiką smegenys išties gali persitvarkyti ir tokį svarbų empatijos gebėjimą prarasti.

Neurobiologai dar nebaigė tyrinėti valdžios poveikio smegenims. Tačiau daugelis turimų duomenų patvirtina: jeigu jums atrodė, kad, tapęs viršininku, jūsų bičiulis virto kitu žmogumi, jūs veikiausiai teisūs, net jeigu jis pats pokyčių ir nepastebi. Mūsų smegenys itin plastiškos, jos keičiasi ir prisitaiko prie naujų aplinkybių, ir kai gyvenimas pareikalauja funkcionuoti kitaip, jos nesipriešina. Deja, aplinkinius tokie pokyčiai ne visada žavi.

I. Solomonova
World Press skyriaus redaktorė
republic.ru