Skelbiamas turbūt pats didžiausias proveržis tiriant homoseksualumą, tačiau tai gali baigtis tikra nelaime ateinančioms kartoms?

Genetikai pirmą kartą identifikavo genus, galinčius daryti įtaką vyrų homoseksualios orientacijos išsivystymui tiek motinos gimdoje, tiek ir per visą gyvenimą. Šis atradimas tapo dar vienu įrodymu, kad seksualinė orientacija bent jau iš dalies nulemta biologiškai, tvirtina New Scientist. Homoseksualumo priežasčių kausimą mokslas tyrė ne vieną dešimtmetį, ir tai, turbūt pats didžiausias proveržis šioje srityje.

Genetinis polinkis

Dar 1993 metais buvo publikuotas vyrų iš motinos paveldimo X chromosomos regiono Xq28 genų variacijų tyrimas. Iš esmės, būtent tada mokslininkai aptiko genetinį homoseksualumo polinkį. Tuomet New Scientist rašė, kad, paviešinę tyrimo rezultatus, mokslininkai „žengė į politinį ir etinį minų lauką“. Vos metais anksčiau Pasaulinė sveikatos organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. Devintajame dešimtmetyje vyko AIDS epidemija, ir visuomenės požiūris į gėjus nebuvo tolerantiškas.

Po šio atradimo ilgai nebuvo nieko girdėti, tačiau 2005 metais homoseksualumas buvo susietas su aštuntos chromosomos regiono genų konfigūracija (genas 8q12). Abi išvados apie vyrų seksualinės orientacijos ryšį su genų konfigūracija abiejose chromosomose 2014 metais buvo patvirtintos dideliu amerikiečių genetikų atliktu tyrimu. Jame dalyvavo 409 brolių gėjų poros iš 384 šeimų. Tyrimas truko 5 metus, jame dalyvavo tris kartus daugiau žmonių, nei 2005 metų tyrime, dėl to gauti duomenys statistikos požiūriu patikimesni.

Darbo rezultatai „griauna teoriją, kad seksualinė orientacija – žmogaus pasirinkimas“, pareiškė tyrimo vadovas Alanas Sandersas. Tačiau nei viename iš šių mokslinių darbų nebuvo nurodyti konkretūs „gėjų genai“ kurioje nors chromosomoje – tik maždaug nustatyti regionai. Tačiau Sandersas su komanda pratęsė darbą: jie palygino 1077 homoseksualių vyrų ir 1231 heteroseksualaus vyro DNR.

Neseniai žurnalas Nature publikavo tyrimą, kuriame pirmą kartą buvo nustatyti du genai, susiję su seksualine orientacija. Vienas iš jų – SLITRK6 – yra 13-oje chromosomoje ir aktyvus tarpinėse smegenyse. Įdomu, kad ten pat yra ir hipotalamas, kuris, remiantis 1991 metų tyrimu, tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų skiriasi dydžiu. Neurobiologas Simonas LeVay'us, aptikęs šį ryšį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pranešė, kad džiaugiasi savo atradimo patvirtinimu.

Kitu tyrimu išsiaiškinta, kad tas pats genas aktyvus ir pelių (patinų) vaisiuje likus kelioms dienoms iki gimimo. Pasak LeVay'aus, šis periodas itin svarbus lytinei diferenciacijai šioje smegenų dalyje, todėl Sanderso atradimas parodo „galimą ryšį tarp seksualinės orientacijos neuroanatomijos ir molekulinės genetikos“.

Antrasis genas – TSHR – rastas 14-oje chrmosomoje, veikia skydliaukės ir smegenų veikimą. Šis genas svarbus skydliaukės funkcijų kontrolei. Taip Sanderso tyrimas patvirtina skydliaukės ir seksualumo ryšio hipotezę. Pavyzdžiui, sergant Bazedovo (Greivso) liga, TSHR funkcija sutrikusi, o skydliaukė tampa hiperaktyvi, dėl ko paspartėja metabolizmas ir krenta kūno svoris. Ši liga, bent vieno tyrimo duomenimis, dažniau pasitaiko tarp gėjų.

Tačiau, pasak Sanderso, homoseksualumo vystymąsi įtaką daro daugybė veiksnių, tarp kurių ir aplinka. Todėl ne visi vyrai su „gėjų“ genų variantais būna homoseksualūs. Gali būti, kad su orientacijos formavimusi susiję daug genų, kurių kiekvieno poveikis nežymus, spėlioja mokslininkas. Tai galėtų paaiškinti biseksualumą ir poliseksualumą.

Lesbietiški genai

Mokslininkai pripažįsta, kad biologinis moteriško homoseksualumo supratimas darba gerokai atsilieka. Sandersas tvirtina, kad moteriško homoseksualumo genetinio elemento tyrimų yra, tačiau vyrai mokslininkus domina kur kas labiau.

Gali būti, tai susiję su tuo, kad moterų, labiau linkusių į seksą su tos pačios lyties asmenimis, orientacija ne tokia pastovi, kaip vyrų, o „labiau lanksti ir adaptyvi“. Notrdamo universiteto sociologės Elizabeth Aura McClintock nuomone, moterų potraukio abiems lytims tikimybė didesnė, ir tai suteikia joms „didelį lankstumą, renkantis partnerį“. Savo tyrime ji analizavo 5018 moterų ir 4191 vyro duomenis, surinktus per 14 metų.

McClintock stebėjimai rodo, kad patrauklios ir išsilavinusios moterys, nepagimdžiusios jaunystėje, mažiau siekia tos pačios lyties sekso, nes jos turi daug šansų užmegzti santykius su vyrais. Tuo tarpu kūdikį turinčios moterys rečiau save identifikuoja kaip 100% heteroseksualias. Tačiau tyrėja pabrėžia, kad jos išvados visiškai nereiškia, kad tos pačios lyties meilė moterims yra pasirinkimas nesėkmingai susiklosčiusius aplinkybėms, jos atspindi ne genetinę homoseksualumo dedamąją, o socialinę. „Nemanau, kad moterys renkasi naudingą seksualinę orientaciją ar kad jos iš principo gali ją „pasirinkti“. Veikiau socialinis kontekstas ir romantinė patirtis gali paveikti jų seksualinio identiteto supratimą ir išreiškimą“, – sako McClintock.

Genetiniu lygiu patelių homoseksualumas buvo tiriamas Pietų Korėjoje. 2007 metais ten atliko eksperimentą su pelių patelėmis, kurioms buvo pašalintas genas, vėliau pavadintas FucM. Jis atsako už mutarotazės fermentą, dalyvaujantį gliukozės apykaitoje. Pelės su mutacija pradėjo rodyti dėmesį patelėms ir nesidomėjo patinais, o vaisingumas išliko. Mokslininkai mano, kad FucM veikia estrogeno kiekį: jeigu jo nėra, organizmas nesugeba susitvarkyti su hormono pertekliumi. Tiesa, kiek eksperimentai su pelėmis gali atsakyti į žmonių seksualinės orientacijos klausimus, spręsti sunku – žmonių hormonų sistemos sandara kitokia.

Kodėl tai svarbu

Naujo tyrimo rezultatai atveria galimybę nustatyti genus, nulemiančius žmogaus seksualinę orientaciją. Pasak Deano Hamerio, amerikiečio genetiko, kuriam vadovaujant, 1993 metais buvo atliktas Х chromosomos tyrimas, tai yra dar vienas įrodymas, kad homoseksualios orientacijos niekaip negalima vadinti sąmoningai pasirinktu gyvenimo būdu, moraliai nepriimtinu sprendimu ar psichologini sutrikimu. Tai dar viena vinis į šių teorijų karstą. Šios žinios gali padėti tiems, kas stengiasi priimti savo homoseksualumą ir pasakyti apie jį aplinkiniams.

Antra vertus, šis atradimas gėjų bendruomenei gali padaryti meškos paslaugą, spėja New Scientist straipsnio autorius. Jeigu bus surasti homoseksualumą lemiantys genai, bus įmanoma juos nustatyti iki gimimo ir pabandyti „sulūžusius“ ar „deviantinius“ genus pataisyti.

Tyrime (2004) dalyvavęs vienos Čikagos klinikos vyr. terapeutas Chadas Zawitzas piešia tokį niūrų ateities paveikslą: „Įsivaizduokite tėvus, atliekančius dar negimusio vaiko genetinius tyrimus. Ar dar blogiau – vyriausybę, įpareigojančią visus jį atlikti ir verčiančios daryti abortą, kad būtų „išvalytas genofondas“. Pasaulyje neapykantos nėra tiek mažai, kad toks vaizdas atrodytų visiškai neįtikimu“.

Zawitzas skatina mokslininkų išvadas vertinti, atsižvelgiant į kontekstą. Patys savaime genai negarantuoja homoseksualumo, jie veikai kartu su kitais – iki šiol dar galutinai neidentifikuotais – faktoriais. Svarbiausia, kad šis tyrimas „priartina mus prie vienos nuostabiausių ir įdomiausių žmogaus charakteristikų kilmės supratimo“, mano Hameris.

D. Šliancev
World Press skilties redaktorius
republic.ru