Neeilinio eksperimento atomazga: kaip šiems vyrams pavyko išgyventi -50 °C šaltį

Vilniaus rajone gimęs, bet jau daugelį metų Lenkijoje gyvenantis Valerjanas Romanovskis specialioje kameroje, kurioje tvyrojo -50 laipsnių šaltis ir pūtė dirbtinai sukelti lediniai vėjai, praleido keturias paras. Kartu su juo tiek pat laiko praleido alpinistas Piotras Sliwinskis, kuris ruošiasi kopimui į aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą. Išgyvenimo sunkiomis sąlygomis specialistas Piotras Marczewskis šalčio kameroje praleido 3 paras.

Visi vyrai turėjo skirtingų tikslų. V. Romanovskiui šis išbandymas šalčiu yra pasiruošimas dar vienam Guinnesso rekordui – Jakutijoje, kur užfiksuota žemiausia pasaulio temperatūra (65 laipsniai šalčio) kalnų dviračiu jis planuoja nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Būtent todėl sportininkas šalčio kameroje didžiąją laiko dalį mynė dviračiu.

Alpinistas P. Sliwinkis ruošėsi Everesto šturmui. Jis didžiąją eksperimento dalį praleido palapinėje, miegojo tvyrant -35 laipsnių šalčiui, stebėjo organizmo reakcijas.

Išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis specialistas P. Marczewskis šalčio kameroje nusprendė save išbandyti atsisakydamas vandens ir maisto. Vyrui pavyko ištverti 3 paras, bet per jas jis neteko 8 kilogramų svorio.

Ekperimentą stebėjo ir taip pat kurį laiką šalčio kameroje praleido žurnalistas Darijušas Malinovskis.

„Šalčio prisijaukinimas baigėsi sėkmingai, visi sveiki, niekas nenušalo galūnių. Medikai ir mokslininkai vis dar atlieka tyrimus ir stebi dalyvius, tačiau jau dabar aišku, kad žmogaus kūnas gali prisitaikyti prie didelio šalčio. Vis dėlto, kad išgyventume ekstremaliomis sąlygomis, reikia gerai pasiruošti“, – sako stingdantį šaltį kameroje išbandęs žurnalistas.

Ekperimento dalyviams buvo sudarytas tam tikras mitybos planas, kasdien jie turėdavo gauti tam tikrą kalorijų kiekį, gerti daug skysčių. V. Romanovskis norėjo išbandyti pernai Jakutijoje iš vietinių gyventojų gautą patarimą. Nuolat šaltyje gyvenantys žmonės patarė jam valgyti eršketą. Vyras labai nustebo, kai suvalgęs šaldyto eršketo, pajuto, kad šis maistas jį tarsi šildo iš vidaus. Užkrimtęs žuvies jis energingai galėjo minti kameroje įrengtą dviratį.

Šalčio kambaryje kurį laiką praleidęs D. Malinovskis pasakojo, kad valgyti -50 laipsnių šaltyje yra labai sudėtinga.

„Maistas tiesiog prišąla prie lūpų, bijojau, kad atsivers žaizdos. Teko išmokti valgyti mažais gabaliukais ir savo kvėpavimu per nosį šiek tiek atsišildyti maistą. Tokiame šaltyje svarbu valgyti daug baltymų ir riebalų. Kitas svarbus dalykas – tinkama apranga.

Man išbandymu tapo ir tai, kad uždaroje patalpoje jaučiausi tarsi kalinys, reikėjo pasukti galvą, kuo užsiimti, kaip prastumti laiką, o jis tekėjo labai lėtai. Nuolat jaučiau diskomfortą dėl kameroje ūžiančių vėjo pūtiklių, nes jie veikė garsiai.

Šaltyje visi žmogaus fiziologiniai procesai sulėtėja. Prieš kiekvieną judesį reikia pasiruošti tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Net pakelti tušinuką ir atsakyti į kelis testo klausimus tampa sudėtinga, tam reikia pasiruošti iš anksto“, – savo įspūdžiais dalijosi D. Malinovskis.

Savaitgalį šalčio kamerą po keturių parų palikęs V. Romanovskis jautėsi gerai, nebuvo nei per daug pavargęs, nei nusilpęs, nors neteko 3 kilogramų. Vienintelis keistas dalykas – pirmą naktį miegodamas savo lovoje jis pabudo visas suprakaitavęs, patalynė buvo šlapia.

„Matyt, jo kūnas vis dar veikė šalčio sąlygomis, vis dar taupė energiją. Žmogaus organizmo termoreguliaciniai procesai yra labai įdomūs. Dar įdomi smulkmena yra tai, kad šaltyje kūnas neskleidžia nemalonaus kvapo, net jei kelias dienas nekeičiami rūbai ar kojinės. Alpinistai pasakojo, kad jie tai pastebi net ilguose ir fiziškai sudėtinguose žygiuose. Kūno bakterijos, sukeliančios nemalonius kvapus, šaltyje tiesiog nesidaugina“, – pasakoja D. Malinovskis.

Eksperimento dalyviai visas keturias paras buvo stebimi medikų ir mokslininkų. Buvo imami jų kraujo mėginiai, matuojama kūno masė, tiriama, kaip keičiasi jų psichomotorika. Vyrai kasdien turėjo atlikti tam tikrus testus, buvo stebima, kaip keičiasi jų reakcija, suvokimas.

Pasak šalčio projekto organizatorių, tyrimų ir stebėjimų rezultatai padės geriau suvokti, kaip žmogaus kūnas reaguoja į šaltį, kaip geriau pasiruošti ekstremalioms situacijoms. Tai aktualu ne tik alpinistams ar rekordų šaltyje siekiantiems sportininkams, bet ir kalnų gelbėtojams.