„Kas nutinka, kai burnoje atsiduria pirmasis kepsnio kąsnis“? Nuostabi kelionė po virškinimo sistemą ir kaip mūsų emocijos sukelia tikrą jos griūtį

Pastaruosius 40–50 metų mūsų sveikata negaluoja „iš pašaknų“ – organizmo veiklos sutrikimų nebepaaiškina kokio nors vieno organo ar geno netinkamas veikimas, sako gastroenterologas Emeranas Mayeris. Savo knygoje „The Mind-Gut Connection: How the Hidden Conversation Within Our Bodies Impacts Our Mood, Our Choices, and Our Overall Health“ Mayeris analizuoja žmogaus organizmą galvos smegenų ir virškinamojo trakto sąveikos aspektu. „Trilijonus mūsų virškinamojo trakto bakterijų, į kurias mokslininkai taip ilgai nekreipė dėmesio, ne tik veikia mūsų emocijas, bet ir pačios stipriai veikia ir patį virškinamąjį traktą, ir tai, kaip galvojame ir jaučiame“.

Įsivaizduokite, važiuojate keliu ir kažkoks vairuotojas staiga jus aplenkia ir kerta per stabdžius. Jums per stebuklą pasiseka sustabdyti, nesirėžti į netikėtai atsiradusią kliūtį, išvažiuojate į gretimą juostą, ir jūs regite besijuokiantį jums kelią užkirtusį akiplėšą. Kaklo raumenys įsitempia, sukandate dantis, suspaudžiate lūpas, tarp antakių įsirėžia gili raukšlė. Greta sėdinti jūsų žmona mato, kad jūs netveriate pykčiu. Arba įsivaizduokite save prislėgtą. Veidas padribęs, žvilgsnis blankus, ir tokią būseną aplinkiniai iš karto pastebi.

Gebėjimas pastebėti emocijas kitų žmonių veiduose mums atrodo visiškai natūralus dalykas. Šis gebėjimas padeda įveikti kalbos, rasės, kultūros, nacionalinius ir net rūšinius barjerus – juk gebame atpažinti ar šuo piktas ir ar katė jo išsigando. Gamta žmones taip jau užprogramavo, kad jie lengvai atpažintų įvairias ir atitinkamai – teisingai – įvertintų įvairias emocines reakcijas. Aplinkiniai žmonės mato jūsų emocijas, nes smegenys daugybei smulkiųjų veido raumenų siunčia atitinkamus signalų rinkinius. Tai reiškia, kad kiekvieną emociją atitinka savita, charakteringa ir ją atitinkanti išraiška. Ir aplinkiniai gali kaip mat nustatyti tokios išraiškos reikšmę. Šia prasme visi esame atverstos knygos.

O štai ko niekada nematome – kaip šios emocijos veikia mūsų virškinamąjį traktą. Kai nervingas ir nepatenkintas sėdite eismo spūstyje, galvos smegenys signalus siunčia virškinamajam traktui ir veido raumenims. Šie į gaunamus signalus staigiai reaguoja. Kai pykstate ant kelia jums užkirtusio vairuotojo, jūsų skrandis pradeda energingai susitraukinėti, dėl ko padidėja druskos rūgšties išsiskyrimas ir sulėtėja per pusryčius suvalgyto omleto pasišalinimas. Tuo tarpu žarnynas susitraukia ir išskiria virškinimo sultis. Panašus, nors ir kiek kitoks vaizdas būna, kai nerimaujate ar esate susinervinęs. O štai, kai esate nusiminęs, prislėgtas, virškinamasis traktas juda išvis vangiai. Iš esmės, kaip žinome, virškinamasis traktas atspindi bet kokias smegenyse gimstančias emocijas.

Šių neuronų grandinės veikia ir kitus organus, taip sukoordinuojama viso organizmo reakcija į jaučiamą emociją. Pavyzdžiui, kai esate streso būsenos, padažnėja pulsas ir įsitempia kaklo ir pečių raumenys, o jei esate atsipalaidavę, reakcija būna priešinga. Tačiau su virškinamuoju traktu smegenys susijusios labiau, nei su bet kuriuo kitu organu: jų „kontaktiniai laidai“ storiausi ir plačiai išsišakoję.

Beveik 15% JAV gyventojų kenčia nuo aberantinių [netipinių] virškinamojo trakto reakcijų, lėtinio vidurių užkietėjimo, skrandžio sutrikimų ir funkcinio rėmens. Visi šie negalavimai priklauso smegenų ir virškinamojo trakto tarpusavio ryšio sutrikimų kategorijai. Visiems jiems būdingi vienodi simptomai: pykinimas, pilvo gurgimas, itin skausmingas pūtimas. Keista, tačiau dauguma pacientų, kenčiančių nuo virškinamojo trakto reakcijų anomalijų, nė nenutuokia, kad šios „pilvo problemos“ atspindi jų emocinę būseną.

Dar keisčiau, kad labai dažnai to nenutuokia gydytojai.

Įsivaizduokite, atėjote į restoraną. Oficiantas atneša gerai iškeptą kepsnį, ir jūs su malonumu imate valgyti. Štai trumpas aprašymas, kas vyksta nuo tos minutės, kai pirmas kepsnio kąsnis atsidūrė burnoje. Nors, gal tai nėra ta tema, kurią norisi gvildenti prie stalo.

Dar prieš jums sukramčius ir nurijus pirmąjį kąsnį, skrandis prisipildys druskos rūgštimi, kuri gali būti tokios koncentracijos kaip akumuliatoriuje. Ir kai skrandin patenka iš dalies sukramtytas kepsnio kąsnis, rūgštis pradeda jį smulkinti į mažas daleles.

Tuo pat metu tulžies pūslė ir kasa ruošia plonąjį žarnyną darbui, išskirdamos į jį tulžį ir kitus virškinimo fermentus, kurie padeda virškinti riebalus ir sudėtingus angliavandenius. Kai iš skandžio smulkios kepsnio dalelės patenka į plonąjį žarnyną, fermentai ir tulžis juos suskaido į maistingąsias medžiagas, kurių dalį plonasis žarnynas gali įsisavinti, o paskui perduoti likusioms virškinamojo trakto dalims.

Vykstant virškinimui, žarnyno sienelių raumenys ritmiškai susitraukinėja (šis procesas vadinama peristaltika), taip stumdamos virškinimo traktu maisto medžiagas. Peristaltikos jėga, trukmė ir kryptis priklauso nuo suvalgyto maisto tipo: riebalų ir sudėtingų angliavandenių įsisavinimas užtrunka ilgiau, nei, tarkime, saldaus gėrimo.

Tuo tarpu kai kurie žarnyno sienelių ploteliai susitraukia, nukreipdami virškinamą maistą link plonoj žarnyno gleivinės, kurioje įsiurbiamos maistingosios medžiagos. Storojoje žarnoje galingos peristaltikos bangos maisto košelę (chimusą) stumdo pirmyn ir atgal– taip iš jos sugeriama iki 90% vandens. Galiausiai dar viena galinga susitraukimo banga visą turinį perkelia į tiesiąją žarną, kas paprastai sukelia norą atlikti defekacijos aktą.

Tarp valgymų vyksta įvairūs susitraukimai (vadinamasis migruojantis motorinis kompleksas), kai virškinamasis traktas atlieka savo motorines funkcijas. Tuo metu jis tvarkosi, kaip namų šeimininkė, šalina viską, ko skrandis nesugebėjo ištirpdyti ar pakankamai susmulkinti: pavyzdžiui, skrandyje neištirpusius vaistus ir žemės riešutų gabalėlius. Kas 90 minučių ši žarnyno susitraukimo banga palengva juda ik tiesiosios žarnos, sukurdama slėgį, galintį suskaldyti riešutą ir perstumti nepageidaujamus mikroorganizmus iš plonojo žarnyno į storąjį. Kitaip nei peristaltikos refleksas, „namų tvarkymo“ banga kyla tik tada, kai virškinimo trakte nelieka maisto, kurį reikia suvirškinti (pavyzdžiui, miegant). „Virškinamojo trakto tvarkymo“ režimas išsijungia, kai pusryčiaudami į burną įsidedate pirmąjį maisto kąsnį.

Šį ir daugelį kitų procesų žarnynas gali koordinuoti pats, be jokios pagalbos iš galvos ar nugaros smegenų, tačiau tai sprendžia ne žarnyno sienelių raumenys. Virškinimą didžia dalimi valdo enterinė nervų sistema (ENS) – nuostabus 50 milijonų nervų ląstelių tinklas, dengiantis visą virškinamąjį traktą – nuo stemplės iki tiesiosios žarnos. Šios „antrosios“ smegenys mažesnės už „pirmąsias“, tai yra, galvos, sveriančias 1000 – 2000 g, tačiau su viskuo, kas susiję su maisto virškinimu, jos susitvarko puikiai.

Michaelas D. Gershonas, žymus Kolumbijos universiteto Medicinos centro anatomas ir biologas, vienas iš pirmųjų serotonino įtakos virškinamajam traktui tyrėjų, studentams mėgsta rodyti vaizdo medžiagą, kurioje demonstruojamas enterinės nervų sistemos gebėjimas veikti autonomiškai. Pagrindinis filmuko herojus – jūrų kiaulytės žarnyno atkarpa inde su skysčiu. Nors tai – tik dalis žarnyno, matosi, kaip jis plastiko granulę puikiausiai stumdo iš vieno galo į kitą be kokio nors ryšio su galvos smegenimis. Labai tikėtina, kad žmogaus žarnynas gali veikti taip pat nepriklausomai.

Pažymėtina, kad visas šios sudėtingas maisto virškinimo funkcijas koordinuoja nuolat veikiančios ir genetiškai užprogramuotos nervų grandinės, tai yra, anatominiai milijonų ENS neuronų tarpusavio ryšiai. Ir kol viskas veikia gerai, galvos smegenų ar likusios centrinės nervų sistemos pagalbos virškinamajam traktui nereikia.

Tačiau kiekvieną iš įų, regis, automatiškai vykdomų funkcijų gali pakeisti emocijas tvarkanti galvos smegenų dalis. Jei pietaujant pokalbis vyks ne taip, kaip tikėjotės, ir susiginčysite su draugu, puikusis maisto perdirbimo skrandyje mechanizmas greitai išsijungs. Vietoje virškinimo prasidės spazmiški susitraukimai, kurie neleis skrandžiui tinkamai išsituštinti. Pusė suvalgyto kepsnio liks jame, ir nebus toliau virškinama. Jau kai išeisite iš restorano, skrandžio spazmai tęsis ir ilgai negalėsite užmigti. Kadangi skrandyje bus likę maisto, virškinamasis traktas nepersijungs į migruojančių susitraukimų režimą, ir įprastas virškinamojo trakto išsivalymas per naktį nevyks.

Kai virškinamojo trakto scenoje pasirodo emocijos, veiksme dalyvauja visas specializuotų ląstelių ansamblis – įvairių tipų žarnyno ląstelės, enterinės nervų sistemos ląstelės ir 100 trilijonų virškinamojo trakto mikroorganizmų, kurių elgesys ir cheminė sąveika kinta nuo emocinių vaidinamo spektaklio obertonų. Visą dieną neigiami ir pozityvūs siužeto posūkiai keičia vienas kitą. Nerimaujate dėl vaikų; susierzinate, kai eismą trikdo kelių gaidelis; nervinatės, vėluodami į susitikimą; baiminatės atleidimo ir finansinių problemų. Bet gyvenime vyksta ir malonūs dalykai: apsikabinimai su brangiais žmonėmis, geri draugo žodžiai ar rami šeimyninė vakarienė.

Neblogai išsiaiškinome virškinamojo trakto reakcijas į neigiamas emocijas, – piktį, liūdesį, baimę, – tačiau praktiškai nieko nežinome apie jo reakcijas į teigiamas emocijas – meilę, prieraišumą, laimę. Gal tada, kai viskas gerai, galvos smegenys į enterinės nervų sistemos veikimą nesikiša? O gal siunčiame nervinių signalų rinkinius, pranešančius apie laimės būseną? Kaip šie signalai veikia žarnyno mikrobiotą, virškinamojo trakto jautrumą ir maisto virškinimą? Tai svarbūs klausimai, ir jei norime visapusiškai suprasti, kaip virškinamojo trakto reakcijos veikia mūsų savijautą, mokslui teks rasti atsakymus.