Jei manote, kad Žemei niekas negresia, prisiminkite dinozaurus - ar mums jau reikalinga atsarginė Žemė ir kodėl Marsas nėra geriausias variantas?

Nors jau vien nusigauti iki Marso – viliojantis iššūkis, ten skristi yra dar viena, nemenkiau viliojanti, priežastis. Jei žmonės apsiribotų viena Žeme, mokslinėje fantastikoje netrūksta distopiškų ateities vizijų. Prisiminkime asteroidų smūgius „Deep Impact“ ir „Armageddon“ filmuose, robotų karus TV seriale „Battlestar Galactica“ ir „Terminator“ filmų frančizę, medicinines problemas ir gyventojų perteklių „Children of Men“ ir „Elysium“ juostose – ir dar daug kitų gamtinių ir dirbtinių katastrofų.

Mokslinė fantastika įkvėpė raketų pionierius imtis tyrinėjimų už Žemės ribų. Akivaizdu, XX amžiaus pradžioje skysto kuro raketas propagavęs Robertas Goddardas buvo didelis šio žanro mėgėjas – mat, kaip teigia portalas „io9“, rašė mokslinę fantastiką ir pats. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio „Apollo“ raketas, nugabenusias žmones į Mėnulį, sukūrė Wernheris von Braunas, kuriam dar vaikystėje patiko mokslinė fantastika ir šeštajame dešimtmetyje jis bendradarbiavo su „Disney“ studija, padėdamas kurti edukacinius filmus apie kosminius skrydžius

Ir vos pasidairius po Saulės sistemą, aiškėja priežastis, dėl kurios mokslininkams – o ir mums visiems – turėtų rūpėti mokslinė fantastika ir joje vaizduojama Žemės ateitis. Mėnulis, Marsas ir daugybė „beorių“ palydovų kaimynystėje kupini kraterių. Jie – kosminių uolienų ir kitų mažų dangaus kūnų vizitų palydovuose ir planetose priminimai.

Jei manote , kad Žemei tai negresia, nes ji turi storą atmosferą, prisiminkite dinozaurus, prieš maždaug 66 milijonus metų išgyvenusius, tiksliau, neišgyvenusius, didelio – 10 – 15 kilometrų skersmens – asteroido ar kometos smūgį į Žemę. Mes neseniai irgi minėjome penktąsias Čeliabinsko meteorito – 17 metrų skersmens mažo kūno – sprogimo, sukėlusio daug sužeidimų ir nuostolių, metines.

NASA vykdo aktyvią asteroidų paieškos programą ir turi planų, kaip susitvarkyti su Žemei grėsmę keliančiais asteroidais, bet vien pasirengti tokių nekviestų svečių vizitams negana. Yra kita, didesnė neišvengiama grėsmė mūsų planetai. Po 4 – 5 milijardų metų, sunaudojusi vandenilį ir ėmusi deginti helį, Saulė išsipūs iki raudonosios milžinės. Besiplėsdama žvaigždė praris Merkurijų, Venerą ir prisiartins prie Žemės. Mūsų planeta suskrus iki traškesio, bus išsviesta iš orbitos arba nukris į Saulės gelmes. Bet kokiu atveju, nei žmonijai, nei visai Žemės gyvybei tokios naujienos nieko gero nežada.

Keliame užpakal… bures į Marsą

Viena iš populiariausių mokslinės fantastikos siūlomų atsitraukimo vietų – Marsas. Ir reikia prisiminti, anksčiau žmonės manė, kad ten gali gyventi panašios į mus būtybės. 1877 metais italų astronomas Giovanni Schiaparelli pranešė Marse regėjęs kanalus – bet neužsiminė, tai natūralūs ar dirbtiniai dariniai. XX amžiaus pradžioje JAV mokslo populiarintojas Percivalis Lowellas žengė toliau, daug toliau – ir pateikė kanalų kilmės paaiškinimus. Tikriausiai marsiečiai bandė irigacijos sistemomis gelbėti mirštančią savo planetą, spėjo P.Lowellas. (Vėliau, kai robotų misijos į Marsą parodė, kad ten nieko panašaus nėra, kanalai buvo paaiškinti kaip naudoto teleskopo artefaktai).

Šie amžių sandūroje vykę apmąstymai stipriai paveikė to meto mokslinę fantastiką. 1898 m. išleistas garsusis H.G.Wellso „Pasaulių karas“, kuriame marsiečiai įsiveržia į Žemę. (1938 metais pagal jį buvo pastatytas vaidinimas per radiją, o 2005 – filmas su Tomu Cruise'u.) Be to, Edgaras Rice'as Burroughsas 1912 metais išleido „Marso princesę“, taip pradėdamas seriją apie Marsą (kurį jis vadino Barsoom), knibždantį įvairiais padarais. (Kai kuriais šio romano pasakojimais buvo paremtas plačiai reklamuotas 2012 metų filmas „John Carter“.)

Žmonių atliekamų tyrimų rėmimo grupės „The Mars Society“ įkūrėjas Robertas Zubrinas portalui Space.com sako, kad Marsas kada nors bus apgyvendintas, kaip tai ir įsivaizdavo mokslinės fantastikos kūrėjai. Kaip vos du iš daugelio pavyzdžių, kuriuose tokia ateitis vaizduojama – 2015 metų filmas „The Martian“ (su Matt Damon) ar 1990 „Total Recall“ (su Arnoldu Schwarzeneggeriu) kuriame ištariama garsioji „Nešk savo užpakalį į Marsą.“

Bet kodėl mokslinėje fantastikoje tyrinėjimai atrodo daug paprastesni, nei jie yra iš tiesų? R.Zubrino teigimu, tą iš dalies lemia mūsų mąstymas.

„Štai, praėjo maždaug 500 metų nuo Mikalojaus Koperniko, sakiusio, kad Žemė sukasi aplink Saulę, mirties – o daugumos žmonių požiūris dar vis tebėra iš tiesų geocentriškas“, – pastebi R.Zubrinas pažymėdamas, kad Žemė yra kosmose ir kad mes kasdieniame gyvenime retai susimąstome apie šį faktą.

„Klausimas, kuo kosmosas yra toks jau svarbus, yra toks pat absurdiškas, lyg kas iš mažo miestelio klaustų „Ir kuo jau svarbus tas likęs pasaulis?“, – lygna R.Zubrinas. Jis pats pasisako už išteklių, žinių ar saugios priebėgos paieškas už Žemės ribų. Didžiausia svajonė būtų tarpžvaigždinės kelionės, bet kol kas turėtume susitelkti į artimesnį tikslą: Marsą, kuris pakankamai arti, kad galėtume aplankyti jį, naudodami turimas technologijas.

„Svarbiausia nuspręsti, kad to norime. Tai iš tiesų dramatiškas Elono Musko žingsnis, – mano Zubrinas. – NASA'oje tai atlikti norinčių žmonių yra, bet kaip institucija, ji velka kojas ir politikams teikia visokiausius pasiteisinimus, kad tik nereikėtų imtis šio iššūkio.“

Į Marsą – ar toliau?

R.Zubrino planas (kurį jis išdėstė 1991 metų dokumente „Mars Direct,“ ir kurį vėliau gerokai išplėtojo) remia tiesioginį skrydį į Marsą, su minimaliu – arba visai be jokio – erdvėlaivio surinkimo orbitoje. Turimomis varos sistemomis erdvėlaivis Raudonąją planetą pasiektų per pusę metų — tiek laiko astronautai paprastai praleidžia Tarptautinėje kosmoso stotyje, atkreipia dėmesį mokslininkas.

Pirmosios misijos gabentų ne tik didžiumą šiems keliautojams būtinų atsargų – tokių, kaip vanduo ir maistas – bet ir architektūrinius sprendimus, kad vėlesnės misijos būtų savarankiškesnės – tarkime, šiltnamius ar būstus. (Pirmieji Marso keliauninkai galėtų valgyti daugiau mėsos, atsigabentos su savimi, o būsimos kartos dėl esamų išteklių būtų labiau vegetariškos, mano R.Zubrinas.)

Erdvėlaiviuose grįžimui būtų naudojamas kuras, gautas iš Marso atmosferos anglies dvideginio ir vandens b– metanas ir deguonis. R.Zubrino teigimu, tai pigiausia kombinacija, geresnę trauką užtikrintų tik deguonies ir vandenilio kuras.

Bet Marsas turi didelį trūkumą — jis nelabai panašus į Žemę. Žinoma, galima įsivaizduoti ten gyvenančius žmones, naudojančius technologijas, kurios padėtų grėsmes sumažinti. Marso dienos trukmė panaši į Žemės, Bet planetos gravitacija tesudaro trečdalį mums įprastos. Marso oru kvėpuoti neįmanoma. Jei paviršiuje išvis yra vandens, tai negausiai.

Mėnulyje sąlygos dar prastesnės, kur gravitacija vos šeštadalio Žemės gravitacijos stiprumo, ilgesnis nakties ir dienos ciklas, ir nėra jokios atmosferos.

„Tai nėra vietos, kurias ketiname gausiai kolonizuoti“ – portalui Space.com sako buvęs Smithsonian instituto Nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus kuratorius Rogeris Launius. Jis prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos Mėnulyje ar Marse gali būti tyrimų stotys, panašios į dabar esančias Antarktidoje.

Bet norėdami iš tiesų rasti kitus namus žmonijai, turėsime sekti įkandin „Battlestar Galactica“ ir ieškoti kitos Žemės. Nes antraip vaikai gims Mėnulio ar Marso aplinkoje, kur gravitacija silpnesnė nei Žemės. Nežinia, kaip tai paveiks Žemei pritaikytų žmonių vystymąsi, svarsto R.Launius.

Bet kelionės link žvaigždžių, kur galėtų egzistuoti kitos Žemės, bus lėtos, jei neatrasime kaip keliauti greičiau už šviesą – ar kaip atlikti kartų kaitą erdvėlaivyje, sako R.Launius. Arba būtų galima prailginti astronautų gyvenimo trukmę pasinaudojant hibernacijos technologija (kaip filmuose „Alien“ ir „Avatar“) – ar tapus panašiais į „Star Trek“ borgus, kurių gyvenimo trukmė pratęsiama pasitelkiant integruotą robotiką.

Parengta pagal Space.com

www.livescience.com