Kasdien to nepamatysite: štai ką gali galingos garso bangos - kildama NASA raketa suplėšė vaivorykštę (Video)

Šis vaizdo įrašas buvo pastebėtas socialinio tinklo „Reddit“ kosmoso naujienų kanale.

Tiesa, nufilmuotas jis iš tiesų senokai – dar 2010 m. vasario 11 dieną, kuomet NASA į kosmosą kėlė „Solar Dynamics Observatory“ zondą. Vaizdo įrašas fantastiškai iliustruoja tai, kas nutinka, kai galingos raketinių variklių skleidžiamos garso bangos susiduria su pusiau kieta terpe – šiuo atveju su ore pakibusių smulkučių ledo kristalų debesiu. Kuomet šie kristalai išsidėsto tam tikru būdu, jie gali sukurti vietinę vaivorykštinę dėmę, vadinamą „saulės šunimi“. Štai toks saulės šuo ir yra matomas dešiniame viršutiniame vaizdo įrašo kampe – tol, kol raketos garso bangos jo nesuplėšo į gabalus.

„Kuomet raketa kirto debesį, per jį nuvilnijo smūginės bangos, sutrikdžiusios ledo kristalų orientaciją. Dėl to saulės šuo išnyko“, - stebimo reiškinio prigimtį išaiškino atmosferinės optikos ekspertas Lesas Cowley.

Nors vaizdo įrašo antraštė tvirtina kitaip, iš tikrųjų raketa filmavimo metu dar nebuvo pasiekusi viršgarsinio greičio: jei ši riba būtų viršyta, garso bangos būtų atsilikusios nuo raketos ir sudarytų kūgio formą, o ne sklistų į visas puses nuo raketos išlaikydamos rutulio formą. Bet raketai net nereikia viršgarsinio greičio, kad jos garsas būtų kurtinantis. Net pačiomis pirmomis pakilimo akimirkomis, kai raketa vos juda, tačiau varikliai veikia visu pajėgumu, garso bangos yra ne tik girdimos, bet ir matomos pagal tai, kaip jos veikia per tūtas išmetamus degimo produktus. Jau tada pasiekiamas toks decibelų kiekis, kad ne tik ausų būgneliai plyšta, bet ir pastatai trupa.

„Kai kyla raketa, pagrindiniai jos varikliai riaumoja taip garsiai, kad netoli pakilimo aikštelės stovintis žmogus žūtų – ne nuo variklio išmetamų medžiagų karščio, o nuo variklių garso“, - 2005 metais per interviu sakė NASA Johnsono kosmoso centro Hjūstone specialistas Rodney Rocha. Nors mokslinių tyrimų apie tai, kaip vystytųsi tokia mirtis, nėra atlikta ir realių atvejų nepasitaikė, manoma, kad garso sukeliami galingo oro slėgio svyravimai galėtų neįprastai smarkiai pripūsti žmogaus plaučius oro, kuris burbuliukų pavidalu patektų į kraujagysles ir nukeliautų į žmogaus širdį ar smegenis bei sukeltų emboliją. Netrukus žmogus susidurtų su infarktais, traukuliais, kvėpavimo nepakankamumu.

NASA inžinieriai raketų skleidžiamo garso grėsmę vertina labai rimtai ir stengiasi įvairiais būdais nuslopinti nepakenčiamai stiprias garso bangas. Vienas iš būdų tai padaryti – iškart po starto aplieti starto aikštelę vandeniu ar sukurti dirbtinį rūką, sunaudojant tam šimtus tūkstančių litrų vandens. Toks dirbtinis potvynis sugeria garsą starto aikštelėje ir apsaugo nuo raketos sukeliamos slėgių kakofonijos rikošetavimo nuo žemės – šis garsas yra toks grėsmingas, jog manoma, kad galėtų net sudraskyti pačią raketą.

Kitas būdas slopinti raketos variklių triukšmą – išbandyti kiekvieną kosminio aparato detalę specialioje akustinėje kameroje, norint patikrinti, kaip jos elgiasi skirtingų dažnių garso aplinkoje. Pavyzdžiui, detalės gali būti veikiamos 165 dB stiprumo garsą skleidžiamu garsu, norint nustatyti, kuriems komponentams reikia papildomo akustinio slopinimo ar konstrukcinių pakeitimų. Tokie bandymai gali apsaugoti itin brangias kosmines misijas ir dar brangesnes žmonių gyvybes. Tuo tarpu saulės šunų saugumu niekas nesirūpina, tad je neturi nė menkiausios galimybės išgyventi.