„Daktare, girdžiu su manimi kalbančius balsus“. Kodėl girdime tai, ko nėra?

Serijinis žudikas Davidas Berkowitzas, žinomas, kaip „Semo sūnus“, tvirtino, kad užpuolimus vykdė, nes jam taip daryti liepdavo kaimynų šuo, į kurį įsikėlė demonas. Biblijos herojai nuolat kalbėdavo su dievu, apsireikšdavusiu kuo įvairiausiais pavidalais. Žana d'Ark Prancūziją išvaduoti nuo anglų įkvėpė trijų šventųjų balsai. Tačiau jeigu Viduramžiais iš niekur sklindantys ir angelų atėjimą pranašaujantys balsai būdavo priimamai kaip visai tikėtini dieviškosios valios apsireiškimai, tai dabar jie mažų mažiausiai kelia abejones.

Dar neseniai pareiškimai apie iš niekur kalbančius balsus būdavo vertinami kaip pakrikusio proto požymis, vos prieš keletą dešimtmečių jie buvo priežastimi taikyti priverstinį gydymą, net jeigu jokie kiti simptomai pacientui nepasireikšdavo. Tačiau tirdami šį reiškinį dabar, mokslininkai vis dažniau daro išvadą, kad klausos haliucinacijas nebūtinai lydi psichikos sutrikimai. Didelė dalis šizofrenikų iš tiesų girdi kažkieno balsus: JAV statistika rodo, kad tai pasireiškia 70–75% tokių pacientų; 10–30% žmonių su bipoliniu sutrikimu su tuo irgi susiduria. Tačiau sprendžiant iš visko, iki 15% visų gyventojų kuriuo nors gyvenimo momentu gali išgirsti ką nors nepaaiškinamo, ir dauguma jų psichiatrijos požiūriu – visiškai sveiki. Tad, kaip paaiškinti balsus galvoje mokslo požiūriu?

Pašaliniai garsai ar vaizdiniai žmogui dažniausiai sukelia diskomfortą ir nerimą. Tačiau nemažai ir tokių, kurie pasakoja apie šiuos reiškinius pozityviai – kad jie padėjo sunkioje situacijoje ar nuramino. Įdomu, kad požiūris į nepaaiškinamus garsus priklauso nuo kultūros. Stanfordo universiteto antropologės ir knygos apie Amerikos psichiatriją autorės T. M. Luhrmann> tyrimas parodė, kad kolektyvinėse Afrikos ir Rytų bendruomenėse šizofrenikai savo klausos haliucinacijas vertina teigiamai – laiko jas naudingomis ir draugiškomis. Tarp amerikiečių požiūris paprastai neigiamas, nors ir JAV, ir kitose šalyse yra žmonių, gebėjimą girdėti balsus vadinančių dovana, o ne negalia susivienijimų.

Ribos tarp „normalios“ ir „nenormalios“ psichinės būsenos vis siaurėja, ir daugelis psichiatrų sutinka, kad vieną ar kitą simptomą galima laikyti ligos pasireiškimu ir gydyti tik tada, kai jis kenkia ar sukelia kančias. ⁠„Balažin, kas iš tiesų yra psichozė“, – sako Luhrmann. Jos nuomone, srityje, kurią taip vadiname, iš tiesų yra skirtingos kategorijos, ir balsų galvoje ryšį su psichotiniais sutrikimais mokslas dar supranta nepakankamai.

Nuo šio amžiaus pradžios mokslininkų susidomėjimas klausos haliucinacijomis išaugo – jos imtos nagrinėti ne tik psichinių sutrikimų kontekste, bet ir atskirai. Būtent tuo pastaruosius kelis metus užsiima psichiatrai iš Jeilio universiteto – Albertas Russellas Powersas ir Philipas Corlettas. Jie tyrinėja skirtumus tarp tiesiog girdinčių pašalinius balsus, tačiau neturinčių psichinių sutrikimų ir tų, kuriems klausos haliucinacijos pasireiškia, dėl psichiatrinių sutrikimų. Tyrėjai bandymams pasikvietė žmones, vadinančius save mediumais ir aiškiaregiais, ką nors nepaaiškinamo girdinčius bent kartą per dieną ir kuriems buvo atlikta psichiatrinės ekspertizė, nustačiusi, kad jie nesimuliuoja.

Palyginus grupes, paaiškėjo, kad, visų pirma, tiek „mediumai“, tiek psichiatriniai pacientai savo potyrius apibūdina labai panašiai: balsai su jais kalba maždaug tokiu pačiu garsumu, dažniu ir tembru. Tačiau pirmieji balsą galvoje vertina kaip kažką teigiamo, galbūt kaip kažkokios aukštesnės jėgos ar proto pasireiškimą. Tuo tarpu pacientai dažniausiai vertina tai kaip bausmę, kankinimą, tiesioginę ligos pasekmę. „Mediumai“ dar pasakoja, kad jų girdimi balsai, ir pati patirtis būna labai skirtinga: su žmogumi kalba tai mirusi močiutė ar kitas giminaitis, tai jis pradeda „girdėti“ draugo sugalvotą skaičių, tai apsireiškia išsigalvotas vaikystės draugas.

Viena iš pašalinių „balsų“ hipotezių teigia, kad tokiu būdu mūsų smegenys ieško prasmės tame, kas vyksta aplink ir paaiškina tai. „Užuot tiesiog pasyviai priėmusios gaunamą sensorinę informaciją, jos aktyviai kuria prognozes apie pasaulį ir ieško prasmės“, – paaiškina Benas Alderson-Day, psichologas iš Durhamo universiteto (D. Britanija). Tai vadinama prediktiniu kodavimu, tai yra, kad didelę dalį mūsų patirties, susijusios su aplinkine realybe, sukuria smegenys, remdamosi ne tuo, kas iš tiesų vyksta, o tuo, ko jos tiksi, kad įvyks. Štai todėl žmonės mato figūras debesyse, šventųjų veidus ant duonos riekelės iš skrudintuvo ir daiktų formas Roršako testuose. Pagal šią hipotezę, balsus girdintys žmonės galbūt tiesiog geriau nei kiti randa prasmę neįprastose ar nevienareikšmėse situacijose.

Sinusinių bangų kalbos pavyzdys

Sinusinių bangų kalbos pavyzdys

Aldersono-Day'aus vadovaujami psichologai iš Durhamo universiteto atliko įdomų eksperimentą. Jie panaudojo kalbos įrašą, atitinkantį sinusinę kreivę – tokie naudojami klausos analizei. Tokiuose įrašuose nėra dalies komponentų, ir dėl to jie skamba kaip švilpesių ir triukšmų rinkinys; suprasti, kas sakoma, galima tik žinant, kas sakoma, arba turint klausymo patirtį – štai keli pavyzdžiai. Tyrėjai įrašė garso takelius, kuriuose buvo kalba iš sinusinių bangų ir panašaus į ją triukšmo, ir fMRT skeneryje esančių dalyvių paprašė, kad išgirdę nepanašius į likusį įrašą garsus, paspaustų mygtuką.

Savanoriai nežinojo, kad kai kuriuose audio fragmentuose buvo panaudota kalba, tačiau eksperimento rengėjai jų paklausė, ar šie girdėjo žmogaus balsą. Paaiškėjo, kad kontrolinėje „paprastų“ žmonių grupėje, kalbą atpažino maždaug pusė dalyvių, o štai „girdinčiųjų balsus“ grupėje – trys ketvirtadaliai, o tai jau reikšmingas skirtumas. Be to, pastarieji žodžius atpažino anksčiau už kontrolinę grupę. Be to, skenavimas parodė, kad klausant tokių sumaišytų garso takelių, „mediumų“ smegenyse aktyvuodavosi papildomos zonos. Tai rodo, kad tokie žmonės kalbą (netgi labai neaiškią) tarp kitų garsų atpažįsta geriau.

Šio tyrimo – o ir kitų, kuriuose dalyvauja žmonės, teigiantys, kad girdi balsus – imtis nedidelė – 30 žmonių, ir jo rezultatus turėtų patikrinti platesni tyrimai. Dėl savaime suprantamų priežasčių, tirdami panašius fenomenus, mokslininkai su didelėmis imtimis dirbti negali. Tuo pačiu, Durhamo universiteto eksperimentas – stambiausias fMRT tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama ši – girdinčių pašalinius garsus, tačiau neturinčių kitų psichiatrinių simptomų – kategorija.

„Balsų“ ryšio su smegenų lūkesčiais teoriją viename savo eksperimente patvirtino ir Powersas su Corlett. Bandymo dalyviai buvo suskirstyti į 4 grupes: „girdinčius“, tarp kurių buvo psichiatriniai pacientai ir sveiki žmonės, ir taip pat dviejų kategorijų „negirdinčius“. Buvo matuojamas smegenų aktyvumas, vienu metu įjungiant garsinį ir šviesos signalą. Kartais garsą būdavo galima suprasti, o kartais jo nebūdavo visai, tačiau netgi tyloje dalyviai teigdavo girdėdavę jį, kai įsižiebdavo šviesa. Įdomu, kad abiejose „girdinčiųjų“ balsus grupėse šis efektas pasireiškė kur kas aiškiau, nei „negirdinčiųjų“. Tai gali nurodyti, kad kai kurie žmonės linkę „sugalvoti“ sau garsus labiau, nei kiti, tai yra, labiau kliautis smegenų lūkesčiais.

Psichiatrų nuomone, tokios „surežisuotos“ haliucinacijos – dar vienas mūsų vidinių sistemų įtakos interpretavimui ir prognozavimui liudijimas. „Haliucinacijos gali kilti dėl mūsų lūkesčių išoriniam pasauliui ir jutimo organų teikiamos informacijos disbalanso, – mano Powersas. – Galite išgirsti tai, ko tikitės, o ne tai, kas buvo iš tiesų“.

Yra dar viena, panaši prielaida: smegenys priskiria „stebuklingo balso“ žymę patirčiai, kurios kitaip paaiškinti negali. Pavyzdžiui, vienas senas šizofrenija sergančių pacientų tyrimas parodė, kad tarp jų vyksta nesąmoninga „pilvakalbystė“: pasireiškiant klausos haliucinacijoms, šizofrenikai įtempdavo raumenis, susijusius su kalba. Gali būti, kad taip jie nežemišku balsu palaikydavo savo pačių skleidžiamus garsus. Dar vienas eksperimentas parodė, kad klausos haliucinacijas patiriantys žmonės blogiau iš šalies atpažįsta savo balsą: apdorojus ir sumaišius su kitais balsais, jie jo neatpažįsta ir laiko svetimu. Tad, galima spėti, kad išgirstas paslaptingas balsas gali būti ir mūsų pačių, arba gal iš tiesų nieko neišgirdome, o tik pagalvojome, – tačiau smegenys, nustatydamos šaltinį, kažkodėl suklydo.

Negana to, neegzistuojančius balsus galima pradėti girdėti, tikslingai treniruojantis. Pavyzdžiui, tai pasiekia budizmo ir religijų sekėjai, kurdami tulpą – išskirtinai proto galia sukurtą esybę, kurią jos kūrėjas „mato“ ir „girdi“. Norint išmokti iškviesti tulpą, reikia ne vieną mėnesį kasdien medituoti, tad, tokia patirtis su šizofrenija nesusijusi. „Tai darbas, – pabrėžia Luhrmann. – Psichozė su tikslingomis pastangomis nesusijusi, ji tiesiog atsitinka“.

Ko kas visa tai – tik teorijos. Tyrėjai pripažįsta, kad mes gan menkai suprantame „sveikų“ klausos haliucinacijų fenomeną. Kaip bebūtų, dabar aišku, kad haliucinacijos nebėra simptomas, sveiki žmonės juos irgi girdi. Psichotropinių priemonių naudojimas, miego trūkumas, migrena, emocinis sukrėtimas – visa tai gali paskatinti klausos ar regos haliucinacijas. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos 18-oje šalių atlikta apklausa, kas 20-as žmogus (kai kuriais vertinimais, dar dažniau), kuriuo nors gyvenimo momentu girdi ar regi tai, ko nėra. „Valdžia, kurią protas gali panaudoti prieš sav, nuostabi, – sako Powersas. – Mes dar tik tik pradeda suprasti už to stovinčią biologiją“.