Tai buvo gal pats svarbiausias proveržis žmonijos istorijoje: nauji duomenys apie tai, kaip žmonės išmoko išgauti ugnį

Ugnies naudojimas – vienas iš pačių ankstyviausių technologinių pasiekimų. Jis dažnai pateikiamas kaip žmonių ir kitas gyvūnų rūšių skirtingumo pavyzdys. Kai kas tai netgi vertina kaip pagrindinį evoliucijos faktorių. Remiantis „kulinarine hipoteze“, kurią iškėlė Harvardo universiteto profesorius Richardas Wranghamas, senovinio žmogaus evoliucija – visų pirma smegenų vystymasis – įvyko didžia dalimi dėl perėjimo prie termiškai apdoroto maisto. Toks maistas lengviau įsisavinamas, tam reikia mažiau energijos – atitinkamai, daugiau likdavo smegenims.

Kada žmonės įvaldė ugnį, daugmaž žinoma. Jos naudojimo pėdsakus – apdegusius kaulus (ir su įnagių žymėmis), pelenų pėdsakus ir taip toliau – archeologai rado senovės žmonių gyvenimo vietose, kuriose jie buvo prieš maždaug 1,5 mln. metų. „Kulinarinė hipotezė“ kelia prielaidą, kad kad tai prasidėjo gerokai anksčiau – gerokai prieš neandertaliečių atsiradimą, tačiau tai patvirtinančių patikimų įrodymų nerasta.

Kitas klausimas – kada žmonės išmoka ugnį išgauti patys? Manoma, kad anksčiau jie naudodavo ugnį iš atsitiktinių šaltinių – pavyzdžiui, nuo žaibo prasidėjusių miškų gaisrų. Jie galėjo palaikyti ją stovyklavietėje, tačiau jeigu ji užgesdavo – iš naujo užkurti nemokėdavo.

Remiantis turimais duomenimis, protingasis žmogus ankstyvojoje vystymosi stadijoje jau naudojo skiltuvus – kaip specializuotus įnagius. Archeologai neolito – periodas, prasidėjęs prieš maždaug 12 tūkstančių metų – radimvietėse aptikdavo titnagą ir skiltuvus (pirito gabalėlius – šis mineralas nuo smūgio įskelia kibirkštį). Bet ar gali būti, kad ugnį išgauti žmonės išmoko daug anksčiau? Neseniai Scientific Reports žurnale publikuotame tyrime tvirtinama, kad taip. Jo autoriai mano, kad technologija egzistavo jau prieš šimtus tūkstančių metų, ir tam buvo naudojamas akmeninis kirvis – universalus to meto instrumentas.

Ugnis

Tuo metu gyvenus neandertaliečių gebėjimai – ginčytinas klausimas. Nemažai tyrėjų manė, kad jei tik naudodavosi ugnimi, tačiau patys jos išgauti negebėjo. Vienas iš argumentų – nepakankamai jos pėdsakų stovyklavietėse, priskiriamose šalto klimato periodams. Jeigu jie būtų mokėję išgauti ugnį, būtų ja šildęsi nuolat, mano skeptikai.

Tokį scenarijų menine forma aprašė Joseph Henri Boex romane „Kova dėl ugnies“. Čia maždaug prieš 80 tūkstančių metų gyvenusių žmonių bendruomenės nuolat kūrendavo ugnį stovyklavietėse. Ugnies praradimas – pavyzdžiui, užpuolus priešiškai genčiai – galėjo baigtis visos grupės žūtimi. Ugnį susigrąžinti buvo įmanoma tik atėmus ją iš priešų.

Šią versiją palaikė šiuolaikinės Prancūzijos teritorijoje esančių urvų kasinėjimų rezultatai. Vietose, kur apsistodavo neandertaliečiai (100 – 40 tūkstančių metų prieš mūsų erą), aptikta daugybė ugnies naudojimo pėdsakų – anglių, pelenų liekanų, apdegusių akmeninių instrumentų. Tačiau kai kuriuose sluoksniuose, priskiriamuose šaltesnio klimato periodams, tokių pėdsakų neaptikta. Ugnį praradę olų gyventojai turėdavo apsieiti be jos, padarė išvadą tyrėjai.

Kad neandertaliečiai naudojosi ugnimi, patvirtinimų pakako. Pavyzdžiui, ją naudojo, gamindami degutą, kuriuo pritvirtindavo akmeninių įrankių rankenas, o stovyklavietėse rasti mangano dioksido fragmentai, kuriais galima įdegti ugnį. Tačiau įrodymų, kad jie žinojo, kaip ją galima išgauti, praktiškai nebuvo. Ankstyvi ugnies įskėlimui naudoto pirito pavyzdžiai visai galėjo egzistuoti. Tačiau Leideno universiteto tyrėjai mano, kad dauguma jų iki mūsų dienų paprasčiausiai neišliko dėl korozijos.

Instrumentai

Tai kur gi tada derėtų ieškoti pėdsakų? Tyrimo bendraautorius Andrew Sorensenas, iškėlė prielaidą, kad jų galėjo likti ant akmeninių kirvių – universalių akmens amžiaus įrankių. Jis paėmė gabalėlį titnago, suteikė jam reikiamą formą (tokių įrankių aštrūs dvipusiai ašmenys) ir pabandė įskelti žiežirbą, smūgiuodamas į jį pirito gabalėliu. Kai tai pavyko – iškėlė hipotezę. Ant titnago liko būdingi įbrėžimai: naudojant tokią ugnies įžiebimo techniką, jie lieka plokščios pusės ruože, lygiagrečiai vienas kitam ir vertikaliai įrankio ašiai. Jeigu ant neandertaliečių paliktų įrankių bus rasti tokie pėdsakai – galima spėti,kad jie buvo naudojami kaip skiltuvai.

Akmeninis kirvis, arba bifasas (dėl dvipusių ašmenų), kartais vadinamas senovės žmonių „šveicarišku peiliu“. Ašelio kultūros (prieš 1,7 mln. – 130 tūkst. m. ) įrankiai naudoti ir kaip peiliai ir kaip kirviai. Tyrimai rodo, kad jie buvo naudojami medžioklei, mėsos dorojimui, medžio, odų ir kaulų apdirbimui. Netgi buvo hipotezė, kad jie naudoti kaip mėtymo įrankiai – Vašingtono universiteto profesorius, neurofiziologas Williamas H. Calvinas iškėlė mintį, kad netgi mėtant nelabai tiksliai, jai galima medžioti gyvūnų bandas prie girdyklų.

Sorenseno ir jo kolegų tyrimas įrodo, kad įrankius galėjo naudoti ir kaip skiltuvus. Kelių dešimčių tokių įrankių, rastų dabartinės Prancūzijos teritorijoje ir priskiriamų viduriniajam paleolitui (nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių metų senumo) mikroskopinė analizė parodė ant jų panašius pėdsakus.Pirito pėdsakų ant jų nerasta (autoriai mano, kad juos galėjo sunaikinti korozija). Tačiau instrumentai su charakteringais įbrėžimais aptikti archeologiniuose sluoksniuose, kuriuose daug pėdsakų, rodančių, kad senovės žmonės ugnį naudojo – pavyzdžiui, apdegusių kaulų ir akmeninių instrumentų.

Autoriai mano, kad galimas skiltuvo egzistavimas gali ir paaiškinti, kodėl kitais atvejais – atšalimų periodais rengtose stovyklavietėse – ugnies pėdsakų neaptikta. Jei to meto žmonės mokėjo išgauti ugnį, jiems nereikėjo jos palaikyti visą laiką, todėl ir pėdsakų galėjo palikti mažiau, svarsto autoriai. Jie rengiasi tyrinėjimus tęsti ir sutvirtinti savo hipotezę: o būtent, analizuoti anksčiau rastus akmeninius įrankius, ieškant pirito pėdsakų.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru