Pravirko Mergelės Marijos statula Naujojoje Meksikoje, bet kodėl net pati bažnyčia neskuba to vadinti stebuklu? Kelios buvusios istorijos, kaip padaromi tokie „stebuklai“ (Video)

Teiginiai apie antgamtinius fenomenus, tarp kurių ir verkiančios statulos, katalikybės istorijoje ne naujiena. Puikiai žinomas pavyzdys – Sicilijos Sirakūzų miesto verkianti Madona, ašaromis plūstanti nuo 1953 metų. Praeitais metais pasiekė žinios apie tokias verkianti statulas Vengrijoje, Argentinoje ir Makedonijoje. Ir tai vos keli atvejai.

Norint suprasti verkiančios statulos religinę reikšmę, pirmiausia svarbiausia įvertinti stebuklų ir Mergelės Marijos ryšį.

Stebuklai ir Marija

Katalikai tiki, jog Mergelė Marija – Jėzaus Kristaus (kitaip tariant, Dievo) motina. Mergelės Marijos ypatingoms galioms prisiskiriama nemažai nežemiškų reiškinių. Kai sudegė Prancūzijos Šartro miesto katedra, iš liepsnų išsigelbėjo tik Marijos reliktas (vadinamasis Mergelės šydas). Relikviją išsaugo trys kunigai, per stebuklą nenukentėję nuo karščio ir liepsnų.

Marijos maldos, kaip tikima, padėjo iškovoti pergalę 1571 metų Lepanto mūšyje, kai Šventosios lygos pajėgos įveikė Osmanų imperijos laivyną.

Marijos ašaros katalikams turi ypatingą reikšmę: ji verkia ne tik dėl visų pasaulio nuodėmių, bet ir iš skausmo, kurį patyrė gyvendama šioje žemėje (vadinamieji septyni Marijos skausmai). Tie skausmai, tarp kurių ir Jėzaus Kristaus nukryžiavimas ir mirtis, vaizduojami kaip septyni kardai, veriantys liepsnojančią Marijos širdį.

Net ir gėlėmis dvelkiantis alyvuogių aliejaus ir balzamo mišinio aromatas simbolizuoją Mergelę Mariją, dar vadinamą „rože be spyglių“. Taigi, nieko keisto, jog verkianti Marijos statula garbinama ir jai meldžiamasi, prašant malonių.

Apgavysčių pavojus

Tikrindami galimus apgavysčių atvejus, dvasininkai vadovaujasi Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos, atsakingos už katalikų doktriną, nustatytais standartais. Minėtieji standartai pirmiausia tiesiogiai taikomi pranešimams apie Mergelės Marijos apsireiškimus. Tas pats principas taikomas ir kitiems antgamtiniams reiškiniams, įskaitant ir verkiančias statulas. Greičiausiai dėl to, jog dažnai susiję su prieštaringai vertinamais klausimais, šie standartai 2012 metais buvo paviešinti – praėjus 35 metams nuo tos dienos, kai buvo pirmą kartą pritaikyti praktiškai.

Verkianti Hobso statula video reportaže

Vyskupas arba jo paskirtas komitetas įvertina antgamtinio fenomeno įtaką bendruomenei. Pozityvūs aspektai gali būti išgijimo ir atsivertimo į tikėjimą atvejai ar tiesiog sustiprėjęs tikėjimas. Neigiami padariniai – bandymas pasipelnyti pardavinėjant aliejų iš verkiančios statulos ar teiginių, prieštaraujančių katalikų doktrinai, skelbimas.

Vienas iš esminių klausimų, ar visas tas reginys nėra surežisuotas. Pavyzdžiui, dviem atvejais statulos verkė krauju – viena Kanadoje 1986 metais, o kita – Italijoje 2006 metais. Abiem atvejais paaiškėjo, kad tai statulos šeimininko kraujas.

Skysčius galima suleisti į porėtą statulos medžiagą, o po kurio laiko jie išteka kaip tariamos ašaros. Su riebalais sumaišytu aliejumi gali būti padengtos statulos akys. Kai šventovėje susirenka daug žmonių ir pasidaro karšta, riebalai lydosi, teka, ir statula tariamai verkia.

Naujoje Meksikoje, Hobse, esanti bronzinė statula, kaip atskleidė tyrimas, neslepia jokių suktybių ar apgavysčių. Pats faktas, kad kol kas nerastas joks paaiškinimas, kodėl statula verkia, dar nereiškia, jog įvyko stebuklas.

Katalikų bažnyčia retai pritaria verkiančioms statulėms ir panašiems antgamtiniams fenomenams. Dažniausiai vyskupas ar Vatikanas apsiriboja pareiškimais, jog tikėjimas ir dievobaimingumas yra žymiai svarbiau nei pasakos apie antgamtinius reiškinius.