Unikali ir labai paslaptinga gyvybė Žemėje, kuri klesti ten, kur neišgyventų niekas kitas: spėjama, kad ji gali sukelti žemės drebėjimus ir net išgyventi tokiose egzoplanetose, kur sąlygos gyvybei yra visiškai netinkamos

Pasaulį įprasta įsivaizduoti kaip akmenį, kurio paviršiuje egzistuoja gyvybė. Tačiau mokslo žurnalisto Douglaso Foxo nuomone, ją veikiau būtų galima palyginti su bakterijų apgyvendintu sūrio gabalėliu. Požeminės gyvybės formos prisitaikė prie rūsčių sąlygų – paviršiuje paplitusių išteklių (pavyzdžiui, deguonies) ir kitų energijos šaltinių, ten nėra iš viso arba retai aptinkama.

Mikroorganizmai naudojasi alternatyvomis – tarkime, vandeniliu, kuris susidaro, urano kloduose skylant vandeniui, susivienija į ekosistemas arba išgyvena savarankiškai (kaip vienoje Afrikos aukso šachtoje 2,8 kilometrų gylyje rasta bakterija, kurią pavadino „ekosistema iš vienos rūšies“). Tuo pačiu mikroorganizmai veikia ir aplinką.

Spėjama, kai kurios iš šių sistemų galėjo egzistuoti izoliuotos milijonus metų. Ir jei tai realu Žemėje, tai turėtų būti įmanoma ir kitose planetose. „Šios bakterijos klesti daugumai organizmų netinkamomis sąlygomis, – sako Princetono universiteto profesorius, geologas Tullis Onstott. – Ar gali būti, kad jie egzistuos, kas benutiktų paviršiuje? Jei taip, tai gali išgyventi ir tokiose planetose, kurių paviršiuje gyvybės nėra“. „Požemiai – potencialiai palanki aplinka gyvybei egzoplanetose, – pritaria tyrėja iš Jeilio universiteto Philippa Stoddard. – Ji gali saugoti, pavyzdžiui, nuo ekstremalių paviršiaus temperatūrų. Tiriant kitas planetas, į tai reikia atsižvelgti“.

Požeminės gyvybės tyrinėjimais pagarsėjęs Onstottas (antrojo dešimtmečio pradžioje jis buvo vienas iš atradusiųjų naują kirminų rūšį, gyvenančią daugiau nei 3 km gelmėje), dabar tiria, ar energiją mikroorganizmams gali teikti žemės drebėjimai – tiksliau, tokių procesų metu išsiskiriantis vandenilis. Įtakingiausių žmonių pagal Time versiją šimtuke pabuvojęs mokslininkas iškėlė ir kitą hipotezę – kad požeminė gyvybė žemės drebėjimus gali sukelti ir pati.

Vandenilis

Į aktyvių lūžių zonose, kur vyksta žemės drebėjimai, išsiskiriantį vandenilį mokslininkai dėmesį atkreipė jau seniai. Tai – mechaninių ir cheminių procesų rezultatas; vandenilis gali išsiskirti tiek iš vandens, tiek ir iš kai kurių kitų junginių.

Požemių mikroorganizmams vandenilis – vienas iš energijos šaltinių. Lūžiai gali privilioti kitas gyvybės formas, mano Onstottas. Dar jis tiria bandinius, paimtus iš kelių kilometrų gylio Pietų Afrikoje, kur prieš kelis metus įvyko 5,5 balų žemės drebėjimas.Jis su kolegomis taip stebi lūžį, ar ten vyksta nauji požeminiai svyravimai.

Antrojo dešimtmečio pradžioje Japonijos mokslininkų atlikti skaičiavimai patvirtina, kad netgi nestiprių žemės drebėjimų metu išsiskiriančio vandenilio pakanka „požeminių ekosistemų palaikymui“. Tyrimo autoriai daro prielaidą, kad prieš kelis milijardus metų vykę žemės drebėjimai jau galėjo palaikyti požeminių mikrobų egzistavimą.

Tokią galimybę reikėtų turėti omenyje ir ieškant nežemiškos gyvybės, pabrėžia Onstottas. Tokių paieškų taikiniu gali tapti lūžiai egzoplanetose, o taip pat ir Saulės sistemos planetose, kur fiksuojamas seisminis aktyvumas.

Žemės drebėjimai

Pagrindinė žemės drebėjimų priežastis – judančių Žemės plutos plokščių kontaktas (gali būti ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, vulkaninis aktyvumas). Plokštėms slinkti viena kitos atžvilgiu trukdo trintis, tačiau pamažu įtampa auga, ir uolienos trūksta, išlaisvindamos susikaupusią energiją. Ar gali tokius procesus lemti požeminė gyvybė? Onstotto nagrinėjama hipotezė skelbia, kad taip. Jos esmė – mikroorganizmai, veikdami plokščių pakraščių mineralus, (pavyzdžiui, geležį) juos susilpnina, taip provokuodami trūkį.

Dėl geologinių procesų kintantis uolienos tankis gali būti vienu iš žemės drebėjimo kilimo faktorių. Savo ruožtu mikroorganizmai gali būti sukelti mineralų kitimus – spėjama, kad dėl jų ir kitų gyvybės formų pasidarė įmanoma „mineralinė evoliucija“. Remiantis kai kuriais vertinimais, maždaug dviejų trečdalių dabar planetoje egzistuojančių mineralų be biologinių procesų nė nebūtų.

Tiesa, prielaida, kad jie provokuoja žemės drebėjimus, rodytų, kad jų poveikis seisminiam aktyvumui plokščių pakraščiuose turėtų būti pakankamai stiprus. Kol kas tai galima laikyti perspektyvia hipoteze, kurią dar reikės patikrinti ir laboratorijoje, sako Onstottas.

republic.ru