Visa tai tiesiog melas? Paslaptis, kurios niekas neslėpė: antikinės skulptūros tikrovėje atrodė visiškai kitaip, nei rodo vadovėliai ir dabartiniai muziejai

Archeologas Markas Abbe, Džordžijos universiteto klasikinių menų fakulteto dėstytojas apstulbo, kai 2000-aisiais metais, šiuolaikinės Turkijos teritorijoje kasinėdamas senovės Graikijos laikus menantį miestelį, išvydo skulptūrą su dažų pėdsakais. Raudono pigmento likučiai buvo ant lūpų, juodo – ant garbanų, rankos, kojos ir torsas – paauksuoti. Daug amžių archeologai ir muziejų kuratoriai, prieš pateikdami kūrinius žiūrovams, gramdė šias žymes nuo skulptūrų ir reljefų. „Jos kardinaliai skyrėsi nuo to, ką mačiau vadovėliuose“, – pripažįsta Abbe.

Visų pasaulio stambių klasikinio meno muziejų lankytojai mato iš balto marmuro išskaptuotas antikines graikiškas ir romėniškas skulptūras. Sniego baltumo nimfų, afrodičių ir amūrų vaizdas toks įprastas, kad nekelia abejonių. Visgi, jis klaidingas: iš tiesų, dauguma šių skulptūrų būdavo išdažomos spalvotais pigmentais. Savo spalvą ir faktūrą turėjo viskas – oda, plaukai, rūbai, rankose laikomi daiktai; tai liudija saugyklose užsigulėję ir publikai nepateikti kūriniai. Tai jau ne paslaptis, tačiau daugeliui spalvingas klasikinių skulptūrų gyvenimas vis dar būna atradimas. Apie spalvų šėlsmą – ir apie tai, kodėl pasaulį privertė patikėti antikinių skulptūrų skaistumu, – pasakoja New Yorker.

Vokiečių archeologas Vinzenz Brinkmann tokį pat sukrėtimą kaip ir Abbe, patyrė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Specialių lempų šviesoje aptikęs įvairiaspalvių pigmentų likučius, jis apstulbo, kaip iš senovės skulptūros supratimo dingo toks svarbus aspektas, kaip polichromizmas. Turint omenyje, kad dažus dažniausiai pastebėti buvo galima ir nenaudojant jokių specialių priemonių, tai buvo nepaaiškinamas kolektyvino aklumo atvejas, dėl kurio baltumas tapo mokslininkus apakinusiu grožio, skonio ir klasikinių idealų sinonimu. Arba, pažvelgus kitaip, „didžiausia paslaptimi, kurios niekas neslėpė“.

Mūsų susidarytas klasikinių statulų akinamo baltumo įvaizdis – klaidos ir aplinkybių susiklostymo rezultatas, rašo New Yorker apžvalgininkė Margaret Talbot. Vakariečių tyrinėtojų lauke aptikti kūriniai per amžius spalvų neteko. Aptiktieji po žeme pigmentų netekdavo, kai archeologai nuo jų paviršių valydavo purvo ir klinčių sluoksnius. Bėgant laikui tyrėjai tiesiog įtikino save, kad graikų ir romėnų civilizacijos skulptūros privalo būti baltos, mat taip buvo pabrėžiamas protingumas ir skyrė nuo „nevakarietiškos“ tradicijos – tarkime, Egipto, kurio daiktai pasiekė mus išdažyti.

Renesanso epochos skulptoriai ir architektai savo darbus jau atliko, vadovaudamiesi tokiomis sampratomis: senovės menas asocijavosi su nepriekaištingumu, tad, neturėjo tokių bereikalingų elementų kaip spalva. XVIII amžiuje šiuolaikinės menotyros kūrėjas Johannas Winckelmannas rašė, kad „kuo baltesnis kūnas, tuo jis gražesnis“, ir kad „spalva svarbi grožiui, bet ji nėra grožis“. Vėliau Gėtė teigė, kad potraukis ryškioms spalvoms išskiria „laukines tautas, neišsilavinusius žmones ir vaikus“, o subtilus žmogus vengia juos naudoti aprangoje ir jį supančiuose daiktuose.

Švaros siekis buvo toks beatodairiškas, kad faktai – pavyzdžiui, spalvotų pigmentų pėdsakai, randami dar XIX amžiaus kasinėjimuose – buvo ignoruojami, o kalbėjusieji apie polichromiją – išjuokiami. Šios idėjos taip įsišaknijo, kad daugelis restauratorių ir prekeivių meno dirbiniais dažų likučius nuo skulptūrų tyčia nugremždavo, taip siekdami padidinti estetinį jų patrauklumą ir pardavimo šansus. Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Britų muziejaus restauratoriai gerokai pavargo, kol iki blizgesio nupoliravo Elgino marmurą – vertingiausią Atėnų akropolio skulptūrų rinkinį.

Pasak Abbe, garsaus senovės Romos ir Graikijos polichromijos specialisto, nuo septintojo dešimtmečio tyrėjai daugmaž susitaikė su tuo, kad senovinėse skulptūrose yra spalvos fragmentų, bet nieko daryti nesistengė – nebuvo tinkamų technologijų. Dabar jos atsirado ir galima atskleisti visą atspalvių gamą tiek vizualiai, tiek ir nustatant dažų sudėtį. Norėdami išvysti spalvas, mokslininkai naudoja įvairiausius instrumentus, tarp kurių ir galingi mikroskopai, ultravioletinės lempos, plonytės adatos pavyzdžių paėmimui, įvairūs spektroskopijos metodai, infraraudonoji šviesa. Šiais metodais muziejai pradeda vėl „kasinėti“ savo kolekcijas.

Dešimtajame dešimtmetyje Brinkmannas ir jo žmona Koch-Brinkmann, taip pat archeologė ir meno istorikė, pradėjo atkurti graikų ir romėnų skulptūras iš gipso ir dažyti jas taip, kaip jos galėjo atrodyti iš pradžių. Tikrųjų skulptūrų paviršiuje rastos pigmentų dalelės pasitarnavo kaip orientyrai. Taip radosi „Spalvotų dievų“ paroda, nuo 2003-ųjų per 15 metų eksponuota daugiau nei 20 pasaulio muziejų. Kartais eksponatai lankytojus šokiruoja. 2500 metų amžiaus Trojos lankininkas aprengtas ryškiai geltonu gobtuvu, kontrastingais liūtų ir grifonų piešiniais išmarginta tunika ir psichodelinių atspalvių tamprėmis. Raitelis ant Aleksandro sarkofago dėvi raudonas kelnes su geltona juosta, o liūto iš Korinto (VI a. p . m. e.) kūnas ochros spalvos, o karčiai ir uodegos galiukas – ryškiai mėlyni.

Spalvotos skulptūrų replikos tokios ryškios, kad daugelį atstumia – jos atrodo kaip rėksmingi žaislai, o ne meno kūriniai. Dalis istorikų, neneigdami, kad skulptūra buvo spalvota, spėja, kad spalvos galėjo būti ne tokios sodrios. Spalvotas skulptūras nepalankiai vertinančių yra ne vien tarp konservatoriai, bet ir tarp linkusių į rasizmą: tamsi statulos odos spalva nedera su apsišvietusios ir pažangios civilizacijos įvaizdžiu. Istorikai su nesutinka. Be abejonės, senovės romėnai odos spalvą matė ir laikė vergus, tačiau oda nebuvo lemiamas požymis: vergijon pakliūdavo užkariautų teritorijų gyventojai, tad, ir iš Prancūzijos ir Vokietijos. Iš visko sprendžiant romėnams svarbesnė buvo etninė ir kultūrinė priklausomybė.

O rasistinės senovės graikų idėjos rėmėsi Hipokrato teorijomis apie humorą – kūno „sultis“. Kaip aiškina klasikinės istorijos rasių ir etnosų specialistė Rebecca Futo Kennedy, remiantis jo mokymu, šiaurinės tautos (pavyzdžiui, germanų) buvo nesveikos ir kvailos, tačiau narsios, nes dėl šalto klimato savo tiršto kraujo nebijojo netekti mūšyje. Gi pietinės tautos, kurių oda tamsi, buvo fiziškai sveikos ir protingos, nors ir bailokos, nes atliekamo kraujo neturėjo. Blyški moterų oda vertinta kaip subtilumo ir grožio požymis, nes jos turėtojai neteko dirbti po atviru dangumi. O štai vyriškas standartas buvo priešingas: čia blyškumas buvo vyriškumo antonimas, nes tikras herojus neišvengiamai įdegdavo karo žygiuose ar sporto arenose.

Žvelgdami į mūsų akiai neįprastas spalvotas antikines skulptūras, istorikai pabrėžia: sprendžiant pagal viską, senovės romėnų estetika skyrėsi nuo mūsiškės. Šiuolaikiniam žmogui spalvotai apsirėdęs marmurinis lankininkas galbūt atrodys neskoningai, tačiau mūsų tikslas nėra jų kūrėjų teismas, o bandymas juos suprasti. Antikos laikų Graikijoje ir Romoje skulptūros nebuvo saugomos muziejuose, o stovėjo namuose ir rūmuose, ir jų savininkams, panašu, patiko, kad jas lengva buvo supainioti su gyvais žmonėmis, ypač – prietemoje. Gali būti, jiems patiko tokios iliuzijos, žaidimai su svečiais, galimybė išvysti jų nuostabą. Abbe nuomone, šiuolaikinės galerijos sunaikina pirminę šių meno kūrinių paskirtį, paversdami tuo, kuo jie nebuvo.

Specialistai pripažįsta, kad „Spalvotieji dievai“ galbūt ir nesuteikia visiško senųjų skulptūrų vaizdo. Pigmentų, kuriais jos padengtos, sluoksnis pernelyg matinis, nepermatomas, o gipsas, iš kurio replikos padarytos, dažus sugeria ir šviesą atspindi kitaip nei marmuras. Be to, lieka technikos komponentas: vargu ar dabar meistrai dažo taip pat, kaip menininkas, gyvenęs prieš du tūkstantmečius. Todėl šiuolaikinius bandymus pavaizduoti senovinių skulptūrų polichromiją geriausia vertinti kaip interpretacijas, o ne kaip tikslias kopijas.

Gali būti, kad geriausią įsivaizdavimą suteiks skaitmeniniai modeliai, kuriuos bus galima tobulinti, remiantis naujais mokslininkų radiniais, arba įranga, nukreipiančia šviesą į originalius meno kūrinius muziejuose.

Tokie senovinių skulptūrų nuspalvinimo bandymai ne tik praplečia mūsų supratimą, kaip jie atrodė tada, kai buvo sukurti, mano Brinkmannas. Jie dar ir padeda suprasti, kad daug dalykų, kuriuos manėme žiną, iš tiesų gali pasirodyti klaidingi, rašo New Yorker. Tame irgi yra savito grožio.

republic.ru