20 dienų iš lizdo nesitraukia nei voriukai, nei jų motina, bet voriukai auga kaip ant mielių - netikėtai paaiškėjo paslaptis, kuo jauniklius maitina viena vorų rūšis

Nesuaugę vora maitinasi įvairiausiu maistu: kai kurios vorų rūšys savo jauniklius maitina mažais vabzdžiais, kitos – renka jiems žiedadulkes. Ankstesniais tyrimais netgi atrasta vorų, kurie nevalgo tol, kol užauga ir gali medžioti patys.

Bet Toxeus magnus, Pietryčių Azijoje gyvenanti šokinėjančių vorų rūšis, elgiasi kitaip. os jaunikliai auga neįtikėtinai sparčiai – beveik pusę suaugusio voro dydžio jie pasiekia per pirmas 20 gyvenimo dienų – bet maisto ieškoti iš lizdo nesitraukia nei jaunikliai, nei motina.

„Nesupratome, kaip jie gali augti nesimaitindami, kol vieną vakarą išvydau motinos pilvo įsitvėrusį voriuką,” pasakoja Zhanqi Chen iš Kinijos mokslų akademijos. „Kilo radikali mintis, kad gal vorės savo mažylius maitina kažkuo, ką gamina pačios.”

Tad Chenas su kolegomis padėdavo vores po mikroskopu ir švelniai paspausdavo jų pilvelius. Pasirodydavo keli lašeliai kremo baltumo skysčio, labai panašaus į žmogaus ar kitų žinduolių pieną. Analizė parodė, kad šiame panašiame į pieną skystyje yra riebalų – ir maždaug keturis kartus daugiau baltymų, nei karvės piene.

Kai komanda fiziškai neleido vorėms išskirti maistingo skysčio, voriukai savo aštuonias kojas pakratydavo po 10 dienų. Tai rodo, kad „pienas“ yra būtinas išsiritusių voriukų išgyvenimui.

Negana to, nors jauni T. magnus medžioti sau maistą pradėjo po 20 dienų nuo išsiritimo, atjunko tik sulaukę 40 dienų amžiaus. Per šį periodą jaunikliai maitinosi tiek vorės pienu, tiek vabzdžiais, visai kaip žmonių kūdikiai žinda ir valgo papildomą maistą.

Kai komanda vores patraukdavo šiuo metu, našlaičiais likusių vorų išgyvenamumas buvo 40 procentų mažesnis, nei augusių su motinomis.

Pieną išskiria tik žinduoliai. Tačiau tyrėjai šį naują skystį pakrikštijo vorų pienu. Jie sako, kad šis atlieka tokią pat funkciją, kaip ir žinduolių pienas – maitina labai jaunus gyvūnus

Chenas sako, kad nėra aišku, kaip vorai gauna tokį maistingą skystį. Jo manymu, šis pienas gali būti gaminamas iš neapvaisintų kiaušinių, kuriuos vorės perdirba. Yra žinoma, kad kai kurie bestuburiai savo atžalas maitina tokiais neapvaisintais kiaušiniais

Dar labiau stebina, kad toks motiniškas rūpestis gali paveikti palikuonių lyčių santykį. Kai vorės lizde likdavo ir po 20 dienų, vidutiniškai maždaug 84 procentai išgyvenusių jauniklių buvo moteriškos lyties. Jei motina vorė būdavo pašalinama, ne tik mažiau jauniklių išgyvendavo, bet ir labiau nukentėdavo moteriškos lytis palikuoniai – sudarydavo jau tik pusę išlikusių jauniklių.

„Didesnė moteriškos lyties individų dalis yra naudinga populiacijai,” sako Chenas. „Daugiau patelių reiškia daugiau jauniklių.” Jis stebėjo, kad motinos vorės leisdavo jau suaugusioms dukroms grįžti į lizdą, tačiau bandančius grįžti sūnus vydavo šalin.

Ilgas motiniškas rūpestis palikuoniais buvo stebėtas tik su ilgai gyvenančiais socialiais stuburiniais gyvūnais, tokiais, kaip drambliai ar žmonės. Vis dar neaišku, kodėl šie aštuoniakojai bestuburiai tiek daug laiko ir pastangų skiria savo jauniklių auginimui.

„Gali būti, kad laukinėje gamtoje gyvenimas nelengvas, ir gal voriukams reikia įgyti daugiau įgūdžių, kad galėtų išgyventi patys.”, spėja Chenas.

Yvaine Ye
www.newscientist.com

Žurnalo nuoroda:Science, DOI: 10.1126/science.aat3692