10 įdomių faktų apie fejerverkus: kas ir kada juos išrado, ką su fejerverkais padarė italai ir kaip jie susiję su ginklais

1. Fejerverkai – senesni nei manote

Jau 200 m. pr.m.e. kinai rašydavo ant žalių bambuko stiebų, o vėliau juos palikdavo džiūti ant karštų anglių. Bėda ta, kad kartais stiebai būdavo kaitinami per ilgai, o dėl to išsiplėsdavo ir sprogdavo, sukeldami garsą.

Ilgainiui tai išėjo į naudą – tuometiniai mokslininkai pastebėjo, kad sprogimo garsas gąsdina priešiškus kalnų gyventojus – ir taip išrado fejerverkus. Žinoma, vėliau žmonės ėmė tikėti, kad jie atbaido ir piktąsias dvasias.

2. Fejerverkai padėjo išrasti šaunamuosius ginklus, ne atvirkščiai

Apie 600-900 m. Kinijos alchemikai, bandydami sukurti nemirtingumo eliksyrą, visai netyčia atrado paraką. Ši medžiaga buvo praminta „ugnies narkotiku“ (hou yao) ir tapo labai svarbia įvairių Kinijos švenčių dalimi. Dėdami neapdorotą paraką į bambuko vamzdelius jie sukurdavo kažką panašaus į dabartines bengališkąsias ugneles. Neilgai trukus šią sprogstamąją medžiagą ėmė naudoti ir kariuomenės.

Pirmasis ginklas, naudojęs paraką, buvo katapulta – kuri, manoma, pradėta naudoti apie 1046 m. Kinai taip pat tvirtindavo tuometines bengališkąsias ugneles prie strėlių, kuriomis šaudydavo į priešus. Kartais fejerverkus tvirtindavo ir prie žiurkių – tai buvo vienas iš kovos būdų viduramžiuose.

3. Fejerverkai – tik cheminė reakcija

Kad fejerverkas veiktų, jam reikia trijų pagrindinių komponentų: oksidatoriaus, kuro ir cheminio mišinio, kuris sukurtų spalvą. Oksidatorius suskaldo visas chemines jungtis, kurios yra kure ir išleidžia visą energija, kuri buvo tose jungtyse susikaupusi. Kad ši cheminė reakcija įvyktų tereikia šiek tiek ugnies.

Pirmuosiuose fejerverkuose oksidatorius būdavo salietra, tačiau tai pirmasis sužinojo britų mokslininkas Rogeris Baconas XIII a. pradžioje. Įdomu tai, kad šį savo atradimą jis slėpė, o vėliau užrašė kodu, kad sprogstamosios medžiagos nepatektų į netinkamas rankas.

4. Skirtingi elementai – skirtingos spalvos

Kiekviena fejerverkų spalvą sukuria skirtingi metalo elementai. Kai jie dega – elektronai įsiaudrina ir išskiria energiją šviesos pavidalu. Stroncio ir ličio junginiai leidžia pagaminti sodrias raudonas spalvas, vario chloridas – mėlyną, titanas ir magnis – sidabrinę ir baltą spalvas, kalcis – oranžinę, natris – geltoną, o baris – žalią spalvą.

Chloro ir bario arba vario mišiniai sukuria neonines žalias ir turkio spalvas. Visos šios spalvos atrodo gražiai danguje, bet jei matote mėlyną – žinokite, kad ją pagaminti buvo sunkiausia. Jei fejerverko temperatūra būna per didelė – o juk jie visi sąveikauja su ugnimi – mėlyna spalva išblunka.

5. Kinija išrado fejerverkus, bet italai juos padarė gražesniais

Speciali tūbelė, iš kurios kyla šiuolaikiniai fejerverkai, buvo sukurta XIX a. viduryje, Italijoje. Šios tūbelės panašios į ledų vaflio kūgį: apačioje yra kuras, o aukščiau – visi kiti cheminiai elementai, kurių reikia norint sukurti cheminę reakciją ir suteikti fejerverkui spalvą. Be to, italai buvo pirmieji, kurie išsiaiškino, kaip naudoti skirtingų metalų elementus siekiant išgauti norimą spalvą – kitaip tariant, jie pavertė fejerverkus dar gražesniais.

6. Europa fejerverkus turėjo seniau, nei juos čia atgabeno Markas Polas

1295 m. pirklys ir keliautojas Markas Polas iš Kinijos grįžo su fejerverkais – bet manoma, kad europiečiai sprogstamąsias medžiagas regėjo jau anksčiau, nuo Kryžiaus žygių laikų. IX a. Kinija ėmė kontroliuoti parako eksportą į kaimynines šalis, nes norėjo užsitikrinti pranašumą karo atveju. Bet nepaisant jų pastangų, Kryžiaus žygių metu arabai jau turėjo ginklus, kurie naudojo paraką ir manoma, kad taip europiečiai jį pirmą kartą išvydo.

7. Kai kurie fejerverkai turi garso efektų

Organinės druskos – pavyzdžiui, natrio salicilato sluoksniai, sumaišyti su tokiu oksidatoriumi kaip kalio perchloratas – dega vienas po kito. Sudegus kiekvienam sluoksniui, lėtai išsiskiria dujos ir sukuria švilpimo garsą, kurį turi beveik visos fejerverkų raketos. Aliuminio ir geležies mišiniai gali sukelti šnypštimo ir spragsėjimo garsus, o titano milteliai – garsius sprogimus ir baltas kibirkštis. Be to, ne tik šunys, katės ir kiti gyvūnai bijo fejerverkų skleidžiamo garso. Bijo ir žmonės, ir ši fobija vadinama kovtapyroergasoiphobia.

8. Fejerverkai yra nuodingi...

Pažvelgus į fejerverkų ingredientus, iš karto pasidaro aišku, jog jie tikrai nėra draugiški aplinkai. Jų sprogimas į aplinką išleidžia sunkiuosius metalus, dioksinus, perchloratus ir kitus teršalus, o šie dideliais kiekiais gali sukelti ir rimtas sveikatos problemas: bario nitratas kenkia plaučiams, kalio perchloratas yra susijęs su skydliaukės problemomis bei apsigimimais.

9. ... ir pavojingi

Nors šis faktas atrodo savaime aiškus, bet juk niekada nėra per daug perspėjimų, ar ne? Remiantis statistika, 2012 m. JAV 8700 žmonių susižeidė naudodami fejerverkus, 2013 m. šis skaičius šoktelėjo iki 11 300. Taip pat pastebėta, kad didelė dalis susižeidimų įvyksta per šventes arba kelios dienos prieš ir po jų. Be to, nors Lietuvoje fejerverkai daugiausia naudojami žiemą, reikia nepamiršti, jog jie vis tiek gali sukelti gaisrus.

10. Karštosios ugnelės

Venas iš labai plačiai paplitusių teiginių yra visiškai neteisingas. kad Bengališkosios ugnelės – dar vadinamos „šaltosiomis ugnelėmis“ - iš tikrųjų nėra šaltos. Jos gali pasiekti 980-1650 laipsnių – 10-16 kartų daugiau nei temperatūra, prie kurios užverda vanduo!

Parengta pagal Smithsonianmag.com ir buzzfeed.com