Brexit, 10 000 m.p.m.e: Nepapasakota pirmojo Britanijos pasitraukimo iš Europos istorija

Šios duobės yra ten, kur kanalą kirto kreidinis Weald-Artois kalvagūbris. Ir kiekvienos jų profilis toks pat – pagilėjimas šiaurinėje pusėje preina į seklesnį pietinį galą. „Jų forma gražiai išskobta,“ pastebi Collier. „Lygiai taip turėtų atrodyti, jei vanduo būtų tekėjęs per barjerą.“

Tokios įdubos susiformuoja ir krioklių papėdėse, kai krentąs vanduo išgremžia uolas apačioje. Šis radinys buvo lemiamas megapotvynio hipotezės patvirtinimas. Pats barjeras jau seniausiai suiro, tačiau per jį krentančio vandens pėdsakai liko. „Tai – vienos iš didžiausių senovinių paleo-kriokliaduobių*, kokias matėme Žemėje,“ pastebi jas atradusioje komandoje dalyvavęs David Garcia Moreno iš Ghento universiteto.

„Sausumos juostelė buvo barjeras, neleidęs paprastai išeiti iš Europos”

Bet tyrimas atskleidė ir netikėtus antrojo megapotvynio įrodymus. Jei tebūtų buvęs vienas toks potvynis prieš 450 000 metų, giliai potvynio vandenų išgraužtas upės kanalo pradžioje turėtų būti kriokliaduobių. Ir jų ten yra. Bet kanalas yra išgraužtas ir prieš srovę, link Doverio sąsiaurio iš Šiaurės jūros.

Gibbardas mano žinąs, kas nutiko. Maždaug prieš 180 000 metų, istorija pasikartojo. Ledas išplito į pietus iki Rytų Anglijos ir centrinės Olandijos, taip užblokuodamas laisvą vandens judėjimą šiaurėn.

Vėl ėmė augti ežeras, šįkart už ankstesnio, prieš 450 000 metų įvykusio apledėjimo sustumto sausumos tilto. Toks palaikis barjeras vandens spaudimo ilgai sulaikyti negalėjo. „Šis antrasis barjeras buvo ne iš uolienų, o iš nuosėdų,“ sako Gibbardas. „Tad, veikiausiai griuvo gan greitai.“ Antrasis megapotvynis prasiveržė prie Doverio, suformuodamas daugiau mažiau tokio paties pločio kanalą, koks jis yra dabar, tuo pat metu įsigremždamas šiaurėn.

Kaip ir po pirmojo potvynio, antrojo atsiskyrimo nuo Europos poveikis pasireiškė ne iš karto, pamažu pasauliui šylant po apledėjimo. Prieš 125 000 metų jūros lygis vėl pakilo ir įsitvirtino 6 metrais aukščiau, nei dabar. Vanduo Temzės slėniu beveik siekė vietą, kur dabar stovi Parlamento rūmai. Tuo tarpu sausumos tiltas buvo apsemtas iš šiaurės ir iš pietų plūstančių vandenų. Britanija pirmą kartą buvo sala.

Jei šiltose Westminsterio pelkėse besipliuškenantiems hipopotamams tai teikė džiaugsmą, jie to neparodė. Žmonės į Britanijos paplūdimius negrįš dar kelias dešimtis tūkstantmečių. O ir barjero atsikratymas dar nebuvo galutinis. Tam reikėjo norvegiško sprendimo.

---

III veiksmas, Doggerlandas

Prieš 8200 metų. Pelkių ir lagūnų skiautinys. Yra apgyvendinimo ženklų: keista paprasta trobelė, šen bei ten – laužavietės. Aplink plaukioja nedideli žvejų laiveliai. Bet tai nėra įprasta diena. Jūra atsitraukia. Horizonte regima ilga, neaukšta vandens linija, kuri nėra paprasta banga.

Netgi po pirmojo sėkmingo atsiskyrimo prieš 125 000 metų, didžiumą laiko buvo galima nužingsniuoti iš Brightono į Kalė, ar skersai to, kas dabar yra Šiaurės jūra, sako Gibbardas.

Temperatūrai nusileidus vos per nago juodymą, seklūs šių jūrų dugnai tapdavo sausuma – didžiųjų upių drėkinamomis atviromis lygumomis. Viena iš tų upių būtų aiškiai matoma iš mano stebėjimo posto ant Baltųjų Uolų. Šaltesniais pastarųjų 100 000 metų periodais, Kanalo upę, tekėjusią maždaug pirmojo megapotvynio išurbinta prieš 450 000 metų vaga, maitino į pietus tekantys Temzės, Maso, Šeldės ir Reino upių vandenys. Šie vandens keliai buvo svarbūs megafaunos – mamutų, gauruotųjų raganosių, bizonų – ir žmonių migracijai. „Žmonės tikriausiai sekė gyvūnus,“ spėja Gibbardas. „Jie buvo didžiausi keliai. Buvo gėlo vandens šaltinių ir augmenijos.“

Pasinaudodami jais, šaltmečiais ankstyvieji žmonės vėl kolonizavo Britaniją. Vėlyvieji neandertaliečiai atvyko prieš maždaug 60 000 metų, o nedidelės Homo sapiens grupės atsekė gal prieš 40 000 metų. „Jie – geri medžiotojai ir bent jau sezoniškai galėjo lankytis,“ sako Ashtonas.

Pastarasis apledėjimo maksimumas, prieš maždaug 21 000 metų, suteikė jiems progą pagalvoti. Tai buvo trečio – ir kol kas paskutinio – Britanijos salėjimo veiksmo pradžia.

Didžiąją Britanijos dalį vėl užklojo ledas ir žemesnis vandens lygis atidengė sausumos koridorių į dabartinę Daniją ir Olandiją. Bet šį kartą ledo skydas nesijungė su platesne poliarino ledo kepure. Kadangi vandens tėkmei niekas nekliudė, megapotvynis nebepasikartojo.

Prieš 9000 metų pasaulis buvo gerokai šiltesnis ir jūra veržėsi per Doverio sąsiaurį. Šiauriau tebebuvo sausuma. Malonūs Doggerlando – taip pavadinto pagal Doggerio krantą, smėlyną dabartinės Šiaurės jūros dugne – medžiais apaugę slėniai ir vingiuojančios upės kadaise buvo rojus to meto medžiotojams-rinkėjams. Planetai toliau šylant, regionas tapo drėgnesniu ir labiau užpelkėjusiu, žemai plytinčios lagūnos archipelagu.

Finalinė scena prieš 8200 metų buvo dramatiška. Povandeninis žemės drebėjimas prie Norvegijos krantų, sukėlė milžiniškas povandenines, vadinamas Storegga, nuošliaužas. Nuslinko apie 3000 km³ medžiagos, sukėlusios per Šiaurės jūrą nusklidusį milžinišką tsunamį. Doggerlando likučiams nebuvo jokių šansų atlaikyti 5 metrų aukščio bangų ataką. Ir vėl Britaniją su Europa jungęs sausumos tiltas buvo nuplautas. Trečią kartą vandenys liejosi per Doverio sąsiaurį – ir Britanija vėl liko išdidžioje vienatvėje.

---

Epilogas

Nesibaigianti Britanijos skyrybų su Europa istorija, įrėminta ledo ir vandens tėkmėse, yra Europos integracijos istorija. „Kas vyksta Škotijoje, veikia ir šiaurinę Prancūziją. Kas vyksta Vokietioje, veikia ir pietų Angliją,“ sako Garcia Moreno. „Geologijoje sienų nėra.“

Tokiam vaizdui būdingas sudėtingumas reiškia, kad mūsų pasakojimas dar neužbaigtas – bet visi požymiai rodo, kad trūksta nedaug. Pasikartojančių, atveriančių Doverio sąsiaurį potvynių idėjos lemiamas argmentas galėtų būti gautas, išgręžus ten esančių nuosėdų sluoksnius iki uolinio pamato. Taip būtų galima datuoti, kas ir kada nusėdo. „Taip gautume mažiausią slėnio pagrindo įpjovos amžių,“ sako Garcia Moreno. „Tada galėtume išsiaiškinti, kuris procesas sukūrė šį užpildą, iš kur jis atvyko ir kada.“

Jo komanda neseniai laimėjo finasavimą tai atlikti – iš Euopos, žinoma, – bet neteko jo, nes neturi stipraus, stabilaus laivo, iš kurio būtų galima tokį gręžimą vykdyti. Tad, patvirtinimo teks dar kiek palaukti.

O kas tuo tarpu laukia Britanijos? Ar neaiškios geologinės jėgos vėl kėsinsis į nepriklausomos salos statusą, kaip anksčiau ne kartą nutiko? Remiantis istorija, galima manyti, kad naujas apledėjimas išsiurbs vandenį ir sumažins pasaulinį jūros lygį, vėl išdžiovindamas Doverio sąsiaurį.

Bet tas naujas šaltis gali niekada taip ir neateiti. Kasmet mūsų į atmosferą pumpuojami milijardai tonų anglies dvideginio lemia, kad temperatūros ir jūrų lygis kils ir toliau.

Jei taip, Britanija ateities pasaulyje bus vis mažesnė – bet atsiskyrusi vis platesniu grioviu. Kontinentinės integracijo skeptikai gali džiūgauti, kad Britanija niekados nebebus Europos dalimi. Bet Britanijos ateitį Europoje lems ne Brexitas, o klimato kaita.

* kriokliaduobė – angl. plunge pool: įduba, kurią uolienoje suformuoja krentantis krioklio vanduo.