Kaip „Twitter“ ir Čeliabinsko meteoritas patvirtino garso greitį, pokalbiai su plokščios Žemės šalininkais ir kitos įdomybės iš pokalbio su programuotoju ir „YouTube“ žvaigžde Scott Manley (Video)

„Jeigu žmogus tiki, kad kristalai gydo, turėdamas tą kristalą jis tikrai pasijaus geriau, atmesdamas, kad tai – tik placebo efektas. Taigi iš vienos pusės aš juos suprantu. Nors man baisu, kai žmonės renkasi kristalų ir pan. gydymą vietoje tradicinės medicinos“, – pasakoja jis.

S. Manley – buvęs astronomas, o dabar – „Apple“ programuotojas ir mokslo populiarintojas, gerbėjams geriausiai atpažįstamas iš video apie asteroidus ir žaidimo „Kerbal space program“ mokomųjų siužetų. Su S. Manley pasikalbėjome Liuksemburge, „Asteroid Day“ renginyje.

– Savo vaizdo siužetuose nestokojate humoro, kartais jis būna gana, pavadinkime, aštrus. Ar dažnai tenka paaiškinti savo juokus, nes kažkas nesuprato ir priėmė rimtai?

– Ne kartą buvau situacijose, kai kas nors nesupranta, jog juokauju, ir tenka paaiškinti. Kartais taip būna net su kolegom mokslininkais. Manau, kad humoras padaro mokslą prieinamesniu. Man patinka, kai žmonės juokiasi – tada jiems mokslas neatrodo nuobodus.

Dažniausiai, kai paviešinu naują savo video, pirmas komentaras po juo būna koks labai geras juokelis. Tada pagalvoju, kad kaip būtų buvę gerai, jeigu aš jį būčiau sugalvojęs (juokiasi).

– Prieš pradėdamas dirbti „Apple“, dirbote su „Twitter“ . Viename interviu esate pasakojęs, kad mėgdavote analizuoti žmonių įrašus. Kodėl tai darėte?

– Turbūt geriausia istorija buvo, kai nukrito Čeliabinsko meteoritas. Ėmiau analizuoti, ką skelbė aplink incidento vietą gyvenę žmonės. Pamačiau, kad buvo 2 min. skirtumas tarp to, kai vieni žmonės pradėjo „tweetinti“ apie pastebėtą meteoritą, ir to, kai kiti ėmė rašyti apie sprogimą ir dūžtančius stiklus. Žinote, kodėl būtent dvi minutės? Maždaug toks yra garso greitis. Taigi toks mano pavyzdys, kaip socialines medijas galima išnaudoti kūrybingai ir kartu populiarinti mokslą.

– Jūsų biografija – itin spalvinga. Iš astronomo į programuotojus ir mokslo populiarintojus. Kaip tai atsitiko?

– Mokslo populiarintoju tapti neplanavau. Tiesiog sukūriau video apie tai, kas būtų, jeigu matytume visus atrastus asteroidus. Tai buvo seno video tęsinys, tiesiog patobulintas galingesniu kompiuteriu. Video tapo didžiuliu hitu, surinkau pirmąjį milijoną peržiūrių. Pajaučiau paskatą toliau kurti – taip atsirado „Kerbal Space Program“, ir kt. Aš išmanau orbitinę mechaniką ir labai mėgstu žaidimus. Nemanau, kad yra labai daug tokių žmonių, taigi ir kiti mano kūriniai susilaukė sėkmės. Šis žaidimas yra ne tik labai įdomus, bet dar ir puikus kosmoso technologijų populiarinimo įrankis.

– Esu pastebėjusi, kad nevengiate įsitraukti į ginčus su pseudomokslinių teorijų skleidėjais. Esu sutikusi daug mokslininkų, kurie teigia, kad tokios diskusijos yra laiko švaistymas. Kodėl tai darote jūs?

– Mano interesų sritis – asteroidai ir galimi susidūrimai su Žemė, turi tiek pseudomokslinių teorijų, kad žmonėms sunku atskirti, kur tikra mokslo naujiena, o kur – pramanai. Astronomija yra labai įdomus mokslas. Čia negali vykti jokie eksperimentai, nes viskas yra taip nesuvokiamai toli. Negali tiriamo objekto apžiūrėti skirtingu kampu ir t. t. Man patinka žmonės paaiškinti, kas yra kas.

Nevengiu bendrauti ir su plokščios Žemės šalininkais. Tiesiog užduoti mokslinius klausimus ir pažiūrėti, kaip sureaguos. Sunkiausia yra kalbėti apie tai, ko mokslininkai dar nėra išsiaiškinę. Pavyzdžiui, tamsiąją materiją. Kadangi nežinome praktiškai nieko, tuo naudojasi pseudomokslinių teorijų šalininkai, tada diskusija gali labai apkarsti.

– Tačiau plokščios Žemės šalininkai ir pan. nėra tokie kenkėjiški, kaip prieš skiepus nukreipto judėjimo aktyvistai. Dėl jų suserga ir miršta žmonės. Kaip kalbėtis su tokiais?

– Čia reikia būti itin atsargiems. Ypač su aktyvistais… Nemanau, kad reikia sakyti, jog jie kvaili ir pan. Tai iš karto jiems sukels gynybinę reakciją ir dialogas neįvyks – jie darys ką darę. Žinoma, pradėjus kalbėti kitu tonu, nereiškia, kad kas nors pasikeis. Tačiau man pačiam kartais pavyksta pasiekti tam tikrą susitarimo lygį. Visada stengiuosi bendrauti draugiškai, nenoriu, kad dėl mano elgesio būtų diskredituojamas mokslas.

– Kaip manote, kodėl žmonės tiki plokščia Žeme, horoskopais, gydančiais kristalais ir pan., bet netiki mokslininkų pripažintais faktais. Kaip, pavyzdžiui, klimato kaita ar skiepais?

– Taip paprasčiau. Manau, žmonėms daug lengviau priimti „faktus“, kurie labiau atitinka jų pasaulėžiūrą. Ir visai nesvarbu, kad tie faktai yra pseudomoksliniai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus tiki, kad kristalai gydo, turėdamas tą kristalą jis tikrai pasijaus geriau, atmesdamas, kad tai – tik placebo efektas. Taigi iš vienos pusės aš juos suprantu. Nors man baisu, kai žmonės renkasi kristalų ir pan. gydymą vietoje tradicinės medicinos.

Klimato kaita – jau kita kalba. Dar nesuradau būdo, kaip tinkamai tai paaiškinti žmonėms. Ypač kai aplink tiek daug išsilavinusių žmonių, kurie ją neigia. Kol kas tiesiog bandau tiesiog kalbėti kuo aiškiau, pradėti nuo pačių pagrindų – pavyzdžiui, kuo skiriasi klimatas ir orai. Kartais man pavyksta, bet dar ne visada.