Šis keistas daiktas nėra koks medicininis prietaisas ir net ne kankinimo įrenginys - ką tokio sugalvojo mechanikos mėgėjas ir kodėl būtų padėjęs užmegzti pokalbį bet kuriame vakarėlyje

Nuotrauka viršuje - tai 1896 metais patvirtinto patento iliustracija. Joje matote vyrą trumpai kirptais plaukais ir skrybėlės pjūvį. Išradimas yra ne pati skrybėlė, o tai kas yra joje. Šis mechanizmas yra skirtas padėti laikytis gerų manierų.

Tais laikais visi vyrai nešiojo skrybėles, tačiau užsidėjus skrybėlę reikėjo prisiminti ir etiketo taisykles. Žengiant į vidų skrybėlę reikėjo nusiimti, bet tik tada, jei tai - privati erdvė. Tai yra, eidami į klubą džentelmenai skrybėles palikdavo ant galvų. Bet eidami į žmogaus namus jas visada nusiimdavo. Skrybėlę nusiimti reikėdavo ir sėdint teatre ar kitoje erdvėje, kur jūsų galvos aksesuarai gali riboti kitų žmonių matomumą. Sakant kalbą skrybėlę taip pat reikėdavo nusiimti, kad klausytojai matytų jūsų veido išraiškas. Galiausiai, pasisveikinant skrybėlę reikėjo kilstelėti.

Skrybėlės kilstelėjimas buvo pagarbos ženklas, simbolizuojantis, jog žmogus nieko neslepia. Lygiai tą patį rodė ir ištiesta ranka. Namuose, tiek savo, tiek kitų žmonių, skrybėlę reikėjo nusiimti demonstruojant kuklumą, nenorą parodyti savo socialinio statuso. Tiesa, taisyklių visada buvo ir daugiau, todėl jas buvo lengva pamiršti.

Būtent tam ir buvo skirtas Boyleo išradimas. Šis įrenginys pats kilstelėdavo ir apsukdavo vyro skrybėlę kaskart, kai jis norėdavo pasisveikinti.

Šio prietaiso naudotojui tereikėdavo linktelėti. Viduje esanti švytuoklė pasvirdavo į priekį ir paleisdavo mechanizmą. Šis kilstelėdavo skrybėlę ir imdavo ją sukti. Visiškai apsisukusi skrybėlė sugrįždavo į pirminę savo padėtį ir nukrisdavo į vietą. Išsitiesus švytuoklės svarmuo pasislinkdavo į įprastą poziciją ir ten laukdavo, kol vėl reikės su kuo nors pasisveikinti. Boyleo pasisveikinimo įrenginys veikė tarsi mechaninis laikrodis - energiją jis saugojo spyruoklėje, todėl jį reikėdavo prisukti.

Nors išradėjas šį įrenginį aprašė tarsi praktišką daiktą, akivaizdu, kad tai turėjo būti žaislas pasiturintiems žmonėms. Šis daiktas būtų padėjęs užmegzti pokalbį bet kuriame vakarėlyje. Tik, aišku, taip niekada ir nebuvo gaminamas.