Paralakso metodu pirmą kartą išmatuotas atstumas iki galimo FRB šaltinio, paslaptingos žvaigždės – magnetaro (Video)

Po kai kurių supernovų sprogimų likusios neutroninės žvaigždės yra vieni iš „ekstremaliausių“ Visatos objektų. Jų išsigimusi materija neįtikėtinai tanki, o daugelį neutroninių žvaigždžių supa trilijonus kartų už Žemės magnetosferą stipresnis magnetinis laukas. Gali būti, kad tokie objektai yra greitųjų radioblyksnių (FRB) šaltiniai, kurių prigimtis iki šiol nežinoma.

Magnetarai įprastai stebimi rentgeno ir gama spindulių diapazone, tačiau kai kurie spinduliuoja ir radijo bangas. Nuo 2003 iki 2008 metų taip elgėsi ir tolimas magnetaras XTE J1810-197, paskui nutilęs dešimtmečiui — ir 2018 metų gale vėl apie save priminė – ėmė spinduliuoti. Panaudojant šiuos signalus, užregistruotus radioteleskopų masyvu VLBA, pavyko tiksliai nustatyti atstumą iki objekto, tam pirmą kartą panaudojant paralakso metodą.

Paralaksu vadinamas regimas dangaus kūno judėjimas tolimo fono atžvilgiu. Ryškiausiai tai matoma su artimais objektais ir taip nesudėtingomis trigonometrijos formulėmis galima suskaičiuoti atstumą. Tačiau tolimų objektų atžvilgiu šis efektas sunkiai pastebimas, o magnetarų atžvilgiu toks matavimas atliktas pirmą kartą. Apie jį astronomai iš Australijos rašo Monthly Notices of the Royal Astronomical Society žurnale publikuotame straipsnyje.

Hao Ding ir jo kolegos iš Swinburne'o technologijos universiteto rėmėsi VLBA atliktais stebėjimais 2019-2020 metais, kai Žemė buvo priešingoje metinės orbitos pusėje. Taip pavyko įvertinti XTE J1810 paralaksą ir suskaičiuoti atstumą iki jo. Jis yra 2,5 kiloparseko — maždaug 8150 šviesmečių. Tai – vienas iš artimiausių magnetarų, todėl gerai tinka naujiems tyrimams ir FRB paslapties įminimui.

„Žinodami tikslų atstumą, galime įvertinti blyksnių jėgą, — priduria darbo bendraautorius Adam Deller. — Greitieji radijo blyksniai būna įvairaus intensyvumo, ir galime patikrinti, ar šio magnetaro blyksniai atitinka kurį nors iš šių diapazonų“.