Astronomai išmatavo didžiausios Titano jūros gylį: Krakenas yra tiesiog milžiniškas

Titanas — didžiausias Saturno palydovas ir viena iš įdomiausių Saulės sistemos vietų. Neskaičiuojant Žemės, tai yra vienintelis žinomas dangaus kūnas, kuriame vyksta skysčių apykaita. Tačiau ten labai šalta, tad skysčio vaidmenį ten atlieka lengvieji angliavandeniliai – metanas (CH₂) ir etanas (C₂H₆), – suformuojantys upes ir jūras, debesis ir lietų.

2004-2017 metais Saturno sistemoje veikęs zondas Cassini, iš arti tyrinėjo Titaną. Zondo radaru pavyko pažvelgti per tankią įprastais instrumentais neperregimą atmosferą. Juo užfiksuotas išties gan „žemiškas“ kraštovaizdis su upių vagomis, ežerais ir salomis. Panaudojant gautus duomenis, sudaryti pirmieji Titano paviršiaus vaizdalapiai ir netgi pamatuoti jo angliavandenilių telkinių gyliai.

Tačiau lig šiol tuose duomenyse trūko vienos svarbios detalės. „Buvo nustatytas visų Titano jūrų gylis ir sudėtis, išskyrus didžiausią, Krakeno jūrą, — sako Valerio Poggiali iš Cornellio universiteto, — kuri įspūdinga ne tik pavadinimu, nes joje yra iki 80 procentų visų palydovo paviršiuje esančių skysčių“.

Poggiali su kolegomis rėmėsi Cassini zondu 2014 metais surinktais duomenimis, kuomet aparatas matavo tris Krakeno jūros regionus. Radaru atlikti stebėjimai rodo, kad Moray įlankos — estuarija šiaurinėje jūros dalyje — gylis siekia 85 metrus. Ten skystis sudarytas iš 70 procentų metano, 14 procentų etano, o likę 16 procentų — skystas azotas.

Tačiau centrinės Krakeno jūros dalies dugno pasiekti taip ir nepavyko: arba jis pernelyg giliai, arba skysčio sudėtis ten kitokia, sugeria pernelyg daug radijo bangų, ir nuo dugno atsispindėjusio signalo imtuvas neaptinka. Antrasis variantas maži tikėtinas, nes skystis jūroje nuolat maišosi, todėl darbo autoriai labiau tikėtinu įvardina pirmąjį variantą. Apie tai jie rašo Journal of Geophysical Research publikuotame straipsnyje.

Skaičiavimai rodo, kad tokiu atveju centrinių Krakeno jūros rajonų gylis turi būti ne mažesnis, nei 100 metrų, o kai kuriose srityse siekti ir 300 metrų. Šie duomenys itin svarbūs NASA inžinieriams projektuojantiems bepilotį povandeninį aparatą darbui Titane. Ši misija link tikslo galėtų patraukti maždaug 2040 metais.

naked-science.ru