Vandenynų milžinai ir vėl nustebino: sugalvota geniali idėja, kaip išnaudoti 189 decibelų stiprumo ir net 1600 km vandeniu sklindančias banginių dainas

Tyrinėdami banginių šūksnius, mokslininkai ne vieną dešimtmetį aiškinosi šių vandenyno milžinų bendravimą ir migraciją. O dabar atrado kaip dar panaudoti šiuos susišūkavimus: galima „ultragarsuoti“ vandenyno dugną. Naudojant šią strategiją, Žemės plutą ir žemės drebėjimus galima tyrinėti netrukdant jautriai jūrų gyvybei.

„Tai paprasta ir labai išradinga idėja,” sako 37 metus vandenynų akustiką tiriantis Jamesas Milleris, vandenynų inžinierius iš Rodo salos universiteto, Narragansett Bay.

Lig šiol banginių šūksniai seismologus erzino. Tyrėjai rutulio formos seismometrus išdėsto vandenyno dugne registruoti žemės drebėjimus. Bet šie instrumentai dažnai užfiksuoja pasikartojančias banginių daians, kurias mokslininkai iš savo analizės turi pašalinti. Tačiau studijuojant Oregono valstijos universitete doktorantūroje ir registruojant žemės drebėjimus, Václavui Kuna'ui kilo idėja – ar šios užregistruotų finvalų pokalbių „šiukšlės“ negalėtų būti „lobiu“.

Kuna išsiaiškino, kad vandenyno dugne esantys seismometrai registruoja ne tik tiesiogiai banginių skleidžiamus garsus, bet ir jų aidą: per gruntą perėjusias ir nuo giliau esančio uolinio pagrindo atsispindėjusias garso bangas.

Mokslininkai naudoja panašius aidus — sukeliamus žmogaus pagamintų instrumentų, tarkime, pabūklų — tyrinėti jūros dugną ir ieškoti naftos ir dujų telkinių. „Tokiu pat būdu galime naudoti banginius, ir dar nemokamai,” sako Kuna.

Naujame tyrime jis dėmesį sutelkė į banginių skleidžiamus garsus, kurie yra vieni iš stipriausių gyvūnų skleidžiamų vandenyne. Šie garsai gali sklisti iki 1600 kilometrų ir pasiekti 189 decibelų stiprumą, tokį triukšmą skleidžia dideli laivai.

Kuna analizavo šešias finvalų dainas — iš viso 22 valandas įrašų — surinktas seismometrais išdėstytais 3000 metrų gylyje netoli Blanco lūžio šalia Oregono pakrantės. Iš banginių dainų aido Kuna galėjo įvertinti žemiau dugno esančių skirtingų Žemės plutos sluoksnių tankį ir storį iki 3 kilometrų gylio. Gauti rezultatai panašūs į ankstesniais tyrimais tame pačiame regione gautus, plutą tiriant, panaudojant orinius pabūklus. Tačiau banginių garsai suteikė mažiau informacijos, nes orinių pabūklų skleidžiamomis bangomis galima tirti iki 8 kilometrų storio plutos sluoksnį.

Tad, Kuna sako, kad orinių pabūklų visiškai pakeisti banginių šūksniai negali. Tačiau jis įsitikinęs, kad toks būdas galėtų pasitarnauti tam tikrose okeano vietose, sakysime, jūrų draustiniuose, kur orinių pabūklų naudojimas draudžiamas, saugant jūrų gyvybės natūralų gyvenimą.

Kuna'o manymu, tokiu būdu būtų galima tyrinėti ir žemės drebėjimus. Prieš išdėstydami seismometrus, mokslininkai turi išmatuoti nuosėdų storį, kad žinotų garso bangų sklidimo greitį ir galėtų tiksliau nustatyti, epicentrą, pažymi Kuna. Kadangi oriniai pabūklai brangūs, šiuo tikslu jie paprastai nenaudojami. Įprastai tyrėjai tai įvertina maždaug, kas yra ne taip tikslu, kaip išmatavus tiesiogiai pagal banginių dainų aidus, pastebi Kuna.

„Nuostabu, kad klausantis šių melodijų, galima kai ką sužinoti apie aplinką,” sako jūrų biologė Ana Širović iš Teksaso A&M universitete, Galvestone. Tačiau ši technika apsiriboja finvalų gyvenamuoju arealu, kuris daugiausiai yra šaltesniuose vandenyse toliau nuo pakrantės. „Pavyzdžiui, seismiškai aktyvioje Meksikos įlankoje finvalų nėra.”

Bet Kuna jau mąsto ir ne vien apie žemės drebėjimus. Jis tikisi, kad kiti tyrėjai idėją perims ir suras daugiau būdų panaudoti banginių dainas. „Šis tyrimas buvo koncepcijos patvirtinimas,” sako jis. „Pateikiu jį, kad kiti žmonės rastų daugiau būdų tai panaudoti.”

Sofia Moutinho
www.sciencemag.org