Žemės magnetinio lauko apsivertimas susietas su prieš 42 000 metų įvykusiu išmirimu

Žemės magnetinis laukas driekiasi į kosmosą ir labiausiai susikoncentruoja šiaurės ir pietų ašigaliuose. Magnetinio lauko ašigaliai nestovi kaip įkalti ir kartkartėmis apsikeičia vietomis. Tai įvyksta maždaug kas 200 000 – 300 000 metų, bet šio reiškinio įtakos planetai ženklų nėra daug.

Alan Cooper iš Pietų Australijos muziejaus Adelaidėje su kolegomis pateikė kai kuriuos atsakymus. Jie nustatė tiksliausią naujausio Žemės magnetinių polių apsikeitimo, vadinamojo Laschampo įvykio, datą. Jų vertinimas rodo, kad tai įvyko prieš 41 560 – 41 050 metų ir netruko nė 1000 metų.

Komanda apskaičiavo tai, radioaktyviosios anglies metodu išanalizavusi Naujosios Zelandijos šlapynėse fosilizuoto kauri medžio (Agathis australis) rieves.

„Šis medis gyveno per Laschampą ir panaudoję radioaktyviosios anglies-14 pokytį atmosferoje tiksliai nustatyti magnetinio lauko išnykimo laiką,” sako Cooperis.

Žemės magnetosfera – erdvės regionas paie planetą, kuriame dominuoja Žemės magnetinis laukas – silpnėja, kai magnetiniai poliai apsikeičia vietomis. Cooperio ir jo komandos vertinimu, per Laschampo įvykį, Žemės magnetinio lauko lygis buvo vos 6 procentai, lyginant su dabartiniu.

Magnetiniam laukui silpstant, atmosferą pasiekia daugiau kosminių spindulių ir transformuoja azotą į radioaktyvią anglį-14, taip padidindama jos lygį. Matuojant anglies-14 lygius kauri medžio rievėse, mokslininkai tiksliai datavo Laschampo įvykį.

Tuomet, pasinaudodami klimato modeliavimu, surado kelis svarbius įvykius, sutapusius su Laschampo įvykiu. Silpnesnis magnetinis laukas į Žemę praleido daugiau saulės blyksnių jonizuojančios spinduliuotės ir kosminių spindulių.

„Tai pažeidžia ozono sluoksnį ir smarkiai sustiprėja ultravioletinė spinduliuotė,” sako Cooperis. Tai turėjo sukelti ekstremalias oro sąlygas, tokias kaip žaibai, aukšta temperatūra ir daug Saulės spindulių – o prie to kai kuriems organizmams prisitaikyti nebuvo lengva.

„Šie ekstremalūs aplinkos sąlygų pokyčiai galėjo sukelti, ar bent paskatinti, išnykymus, tokius, kaip didžiųjų žinduolių išnykimas Australijoje ir neandertaliečių – Europoje,” sako Paula Reimer iš Karalienės universiteto Belfaste, jK, kuri tyrime nedalyvavo. Australijos ir Tasmanijos megafauna – gigantiški priešistoriniai vėlyvojo pleistoceno žinduoliai – ir neandertaliečių Europoje išnyko maždaug tuo pat metu, kaip ir įvyko polių apsikeitimas prieš 42 000 metų.

Šiaurės polius trūkčiodamas juda pastarąjį šimtmetį, kasmet pasislinkdamas maždaug po kilometrą, sako Cooperis. „Tai nebūtinai reiškia, kad tai įvyks vėl, bet jei įvyks, tai bus katastrofa,” sako jis.

Karina Shah
www.newscientist.com

Žurnalo nuoroda: Science, DOI: 10.1126/science.abb8677