Smegenys pasakoja mums ne viską, ką žino. Tačiau jos gali ir dar daugiau: kartais jos aktyviai mus klaidina

„Noriu parodyti, kad jokio skirtumo tarp vidinio žmogaus pasaulio ir materialaus pasaulio iš tiesų nėra, – rašo įžymus neurofziologas ir neuropsichologas, Britanijos akademijos narys Chrisas Frithas savo bestselerio „Making up the Mind: How the Brain Creates Our Mental World“ įžangoje . – Skirtumas tarp jų – tik mūsų smegenų kuriama iliuzija“.

Visas žinias, – tiek apie materialų pasaulį, tiek apie vidinį kitų žmonių pasaulį, – gauname tik iš savo smegenų. Tačiau mūsų smegenų ryšys su materialiu fizinių objektų pasauliu yra lygiai toks pats netiesioginis, kaip ir jų ryšys su nematerialiu idėjų pasauliu. Slėpdamos nuo mūsų visas savo daromas besąmoningas išvadas, mūsų smegenys kuria mums betarpiško kontakto su išoriniu pasauliu iliuziją. Tuo pat metu jos kuria mums iliuziją, kad mūsų vidinis pasaulis yra atskiras, unikalus ir priklauso tik mums.

Knygos „Making up the Mind: How the Brain Creates Our Mental World“ ištraukoje autorius pasakoja apie kai kurias smegenų sudaromas iliuzijas ir kaip jas išsklaidyti.

Ar gali mus paveikti kas nors, ką matėme, tačiau nesuvokiame tai matę? Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje toks reiškinys buvo vadinamas pasąmonine žinute (subliminal perception), ir psichologai abejojo jos egzistavimu. Viena vertus, daugelis žmonių manė, kad reklamos gamintojai gali į filmą įterpti slaptą pranešimą, priversiantį mus, pavyzdžiui, dažniau pirkti vieną ar kitą gėrimą, nesuvokiant, kad esame manipuliuojami.

Kita vertus, daugelis psichologų manė, kad jokio pasąmoningo supratimo nėra. Jie tvirtino, kad teisingai surengus eksperimentą, efektas pasireikš tik jei bandomieji suvoks ką matę.

1957 metais Jamesas Vicary'is pareiškė į filmą „Piknikas“ įterpęs du fragmentus reklaminio teksto: „Valgykite spragėsius!“ ir „Gerkite Coca Colą!“. Šis tekstas filme buvo demonstruojamas ne vieną kartą, tačiau taip trumpai ( 0,3 s.), kad nė vienas žiūrovas jo nepastebėjo. Vicary'is tvirtino, kad per šešias savaites spragėsių pardavimas padidėjo 58%, o Coca Colos – 18%.

Jokių tokį pareiškimą patvirtinančių įrodymų pateikta nebuvo, o 1962 metais Vicary'is prisipažino visą šią istoriją išgalvojęs. Tačiau jo pranešimas tapo daugelio populiarių knygų apie „viliojimą pasąmoningu lygiu“ pagrindu.

Nuo tada buvo atlikta daugybė eksperimentų ir negauta jokių įrodymų, kad slepiama filmuose neįsisąmonintai regima reklama, gali mus priversti dažniau pirkti kokį nors gėrimą. Tačiau buvo parodyta, kad kai kurie neįsisąmonintai juntami objektai gali šiek tiek paveikti mūsų elgesį. Bet šį poveikį pademonstruoti sudėtinga.

Siekiant užtikrinti, kad bandomieji nesuvokė matę kokį nors objektą, jie rodomi labai trumpai ir „maskuojami“, iš karto po to rodant kitą objektą toje pačioje vietoje. Kaip demonstruojami objektai įprastai naudojami žodžiai arba paveikslėliai kompiuterio ekrane. Jei pirmasis objektas demonstruojamas pakankamai trumpai, bandomasis mato tik antrąjį objektą, tačiau jei rodymo trukmė bus pernelyg trumpa, joks efektas nepasireikš. Pirmą objektą būtina demonstruoti griežtai nustatytą laiką.

Kaip gi išmatuoti poveikį objektų, kuriuos bandomasis mato, tačiau to nesuvokia? Jei bandomojo būtų prašoma atspėti kokias nors objekto, kurio jis nematė, savybes, toks prašymas jam skambėtų keista. Jis stengsis iš visų jėgų įžiūrėti akimirksniui blykstelintį vaizdą. Po kelių bandymų tai gali ir pavykti. Visa esmė, kad poveikio rezultatas išliktų po objekto demonstravimo.

Klasikinius bandymus šia tema 1970 metais atliko britų psichologas Anthony Marcel. Jis parodė, kad demonstruojamas žodis (pavyzdžiui, „seselė“) gali padėti išvysti kitą žodį, prasmiškai susijusį su ankstesniu (pavyzdžiui, „gydytojas“), net jei žmogus nesuvokia matęs pirmąjį žodį. Daugelis vėlesnių tyrimų šią išvadą patvirtino.

Tokio rezultato gavimas priklauso nuo užduodamų klausimų. Robertas Zajoncas rodydavo bandomiesiems seriją nepažįstamų veidų, ir kiekvienas iš tų veidų būdavo maskuojamas sumazgytomis linijomis, tad bandomieji nesuvokė matą veidus. Paskui jis parodydavo kiekvieną iš tų veidų dar kartą, greta su kitu, nauju veidu.

Atvaizdų maskavimas

Kuomet jis paklausdavo: „atspėkite, kurį iš šių veidų ką tik jums rodžiau?“ – bandomieji atspėdavo ne dažniau, nei suklysdavo. Tačiau kuomet jis klausdavo: „Kuris iš šių veidų jums labiau patinka?“ – jie dažniau rinkdavosi būtent tą veidą, kurį ką tik nesąmoningai matė.

Atsiradus smegenų skenavimo tomografams, tyrėjai galėjo nagrinėti truputį kitą neįsisąmoninto pajutimo aspektą: „Ar objektas sukelia smegenų aktyvumo pokyčius, net jei nesuvokiame, kad jį matome?“ Į šį klausimą atsakyti gerokai paprasčiau, nes nereikia iš bandomojo gauti jokių atsakymų apie objektus, kurių jis nematė. Užtenka paprasčiausiai stebėti jo smegenis. Paulas Whalenas su kolegomis kaip tokį objektą panaudojo išsigandusį veidą.

Mūsų smegenys reaguoja į neįsisąmonintai matytus baisius dalykus

Vienu atveju bandomiesiems iš karto po išsigandusio veido būdavo rodomas ramus. Kitu – prieš ramų veidą būdavo džiaugsmingas. Žmonės abiem atvejais sakė matę tik ramų veidą. Bet kuomet prieš ramų veidą būdavo išsigandęs, migdolinio kūno aktyvumas sustiprėdavo, nors bandomieji nesuvokdavo matę išsigandusį veidą.

Mūsų smegenys reaguoja į pokyčius, kuriuos matome, nors ir nesuvokiame

Diana Beck su kolegomis tyrimams irgi naudojo veidus, tačiau kaip eksperimentų pagrindą jie paėmė aklumo pokyčiams demonstraciją [šį fenomeną autorius aprašo ankstesniame knygos skyriuje. red. past.]. Kai kada vieno žmogaus veidas būdavo pakeičiamas kito žmogaus veidu. Kitais atvejais veidas likdavo tas pats. Eksperimentas buvo surengtas taip, kad bandomieji pasikeitimą pastebėdavo tik maždaug pusėje atvejų, kuomet pokyčiai vykdavo. Bandomieji nejautė skirtumo tarp atvejų, kai pokyčių nebuvo ir kuomet įvykdavo jų nepastebėti pokyčiai. Tačiau jų smegenys šį skirtumą pajusdavo. Tada, kai veido atvaizdas keisdavosi į kitą, būdavo fiksuojamas su veidų suvokimu susijusios smegenų dalies aktyvumo padidėjimas.

Taigi, smegenys mums pasakoja ne viską, ką žino. Tačiau jos sugeba ir dar daugiau: kartais jos aktyviai mus klaidina…

Mūsų neadekvačios smegenys

Iki atrandant aklumą pokyčiams, mėgiamu psichologų fokusu būdavo optinės iliuzijos (regos apgaulės). Jomis irgi be vargo galima pademonstruoti, kad ne visada matome tai, kas yra iš tiesų. Apie daugelį tokių iliuzijų psichologai žino jau ilgiau nei šimtmetį, o dailininkai ir architektai – daug seniau. Štai vienas paprastas pavyzdys: Heringo iliuzija.

Heringo iliuzija

Horizontalios linijos atrodo išlenktos. Tačiau jei pridėtume prie jų liniuotę, įsitikintumėte, kad jos absoliučiai tiesios. Yra daug kitų panašių iliuzijų, kuriose tiesios linijos atrodo išlenktos ar kur to paties dydžio objektai atrodo nevienodi. Heringo iliuzijoje linijų fonas kažkaip kliudo matyti jas tokias, kokios jos yra iš tiesų.

Tokių iškreipto suvokimo pavyzdžių galima rasti ne tik psichologijos vadovėliuose. Jų yra ir materialaus pasaulio objektuose. Įžymiausias pavyzdys – Atėnų Partenonas. Šio statinio grožis kyla iš idealių proporcijų ir idealios kontūrų tiesių ir lygiagrečių linijų simetrijos. Tačiau iš tiesų šios linijos ne tiesios ir ne lygiagrečios. Partenono proporcijose architektai pritaikė taip apskaičiuotus linkius ir iškraipymus, kad statinys atrodytų tiesus ir idealiai simetriškas.

Partenono vaizdo tobulumas – optinės apgaulė rezultatas

1846 metais Diletantų draugija (Society of Dilettanti) pasiuntė Francisą Penrose'ą į Graikiją išmatuoti Partenoną ir patikrinti Johno Pennethorne'o teoriją, kad Senovės Graikijos klestėjimo periodo architektūros linijos, kurios atrodo tiesios ir paralelios, iš tiesų yra išlenktos arba išdėstytos kampu, nes tik taip įmanoma gauti tiesios linijos optinį efektą. Vos grįžęs Anglijon 1847 metais, Penrose'as publikavo pirmuosius savo tyrimo rezultatus – straipsnį „Partenono konstrukcijos anomalijos“, kuriame parodė, kad stilobato (šventyklos arba kolonados laiptuoto cokolio viršutinė pakopa) linijos yra išlenktos.

Mane labiausiai stulbinanti šių iliuzijų savybė – tai, kad smegenys ir toliau tiekia man klaidingus duomenis, netgi tada, kai žinau, kad šie duomenys klaidingi, ir kaip iš tiesų šie objektai atrodo. Negaliu prisiversti Heringo iliuzijoje linijas matyti tiesias. Partenono proporcijų „pataisos“ puikiausiai veikia ir po daugiau nei dviejų tūkstančių metų.

Amesi kambarys

Ameso kambarys – dar nuostabesnis mūsų turimų žinių poveikio supančio pasaulio matymui menkumo pavyzdys. Žinau, kad visi šie žmonės iš tiesų yra vienodo ūgio. Esantis kairėje atrodo mažas, nes stovi toliau nuo mūsų. Kambarys iš tiesų nėra stačiakampis. Kairys galinės sienelės kraštas daug toliau nuo mūsų nei dešinys. Galinės sienelės langų proporcijos iškreiptos taip, kad atrodytų stačiakampės (kaip Partenone). Ir visgi mano smegenys linkusios tai suvokti kaip stačiakampį kambarį, kuriame yra trys nesuvokiamai skirtingo ūgio žmonės, nei kaip kažkieno sukurtą neįprastos formos kambarį, kuriame stovi trys normalaus ūgio žmonės.

„Tačiau vienintelės teisingos traktuotės nėra ir negali būti!“ – sako anglų kalbos profesorius [įsivaizduojamas kolega, su kuriuo autorius mintimis diskutuoja visoje knygoje. red. past..]. Prieštarauju, kad, nors mūsų turimus duomenis galima aiškinti dvejopai, tai nereiškia, kad teisingos traktuotės negali būti iš viso. Ir dar: mūsų smegenys šią dvejopo aiškinimo galimybę nuo mūsų slepia ir pateikia tik vieną iš galimų traktuočių.

republic.ru