Mįslingiausia II-ojo pasaulinio karo mirtis – kas nutiko Bulgarijos carui Borisui III po vizito į Vokietiją 1943 metais: tarp įtariamųjų Hitleris ir Čerčilis (Foto, Video)

Staigi mirtis ir sąmokslo teorijos

Netrukus po grįžimo į Sofiją Borisas mirė nuo akivaizdaus širdies nepakankamumo 1943 m. rugpjūčio 28 d. Keletą mėnesių jis skundėsi krūtinės skausmais ir susirgo krūtinės angina.

Po staigios caro mirties akimirksniu atsirado sąmokslo teorijos; daugelis tikėjo, kad jį nunuodijo Hitleris, bandydamas įvesti klusnesnę vyriausybę. Vakare prieš susirgimą Borisas oficialiai vakarieniavo Italijos ambasadoje.

Kiti teigia, kad jo mirtis buvo komunistų sąmokslas destabilizuoti monarchiją, o Borisas buvo nunuodytas lankydamasis Rilos vienuolyne.

Klausimas niekada nebuvo išspręstas ir daugelis žmonių tebetiki, kad Borisas buvo nužudytas, nepaisant jokių patvirtinančių įrodymų. Borisą pakeitė jo šešerių metų sūnus Simeonas II, vadovaujamas Regencijos tarybos, kuriai vadovavo jo brolis Bulgarijos princas Kirilas.

Po didelių ir įspūdingų valstybinių laidotuvių Aleksandro Nevskio katedroje, Sofijoje, kur gatvėse rikiavosi verkiančios minios, caro Boriso III karstas traukiniu buvo nuvežtas į kalnus ir palaidotas didžiausiame ir svarbiausiame Bulgarijos vienuolyne – Rilos vienuolyne.

Mirties tyrimas

Remiantis tuo metu buvusio Vokietijos atašė Sofijoje Carlo Augusto von Schoenebecko dienoraščiu, du karalių lankę gydytojai vokiečiai – Sajitzas ir Hansas Eppingeris – abu manė, kad jis mirė nuo tų pačių nuodų, kuriuos daktaras Eppingeris aptiko prieš dvejus metus, atlikus Graikijos ministro pirmininko Ioannis Metaxas pomirtinę apžiūrą.

Ekspertizės metu buvo rastas lėtai veikaintis nuodas, kurio žudomasis poveikis trunka kelias savaites ir dėl kurio prieš mirtį ant aukos odos atsiranda dėmių.

Gandai apie Boriso III mirtį rodo, kad caras buvo nunuodytas Hitlerio įsakymu, kuris po paskutinio susitikimo su Bulgarijos valdovu buvo labai susierzinęs dėl to, kad jis atsisakė perduoti Bulgarijos žydus ir siųsti kariuomenę prieš SSRS.

Pasak ministro pirmininko prof. Bogdano Filovo, paskutiniame susitikime Hitleris ir Borisas III aptarė tik papildomų Bulgarijos karių siuntimą į Vakarų Balkanus, bet ne prieš SSRS.

Savo asmeniniame dienoraštyje Vokietijos švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas išreiškė abejones, kad Italijos vyriausybė yra atsakinga už Boriso III mirtį. Anot Goebbelso, Hitleris buvo įsitikinęs, kad Boriso III apnuodijimo organizatorius buvo Italijos karališkasis dvaras, nes Savojos princesė Mafalda, Bulgarijos carienės Joanos sesuo, likus keturioms savaitėms iki monarcho mirties lankėsi Bulgarijoje ir jos vizitas sutapo su 1943 m. liepos 25 d. įvykiais, kai buvo nuverstas Italijos fašistų diktatorius Benito Mussolini, remiamas karaliaus Viktoro Emanuelio III.

Nunuodijimu buvo įtariami ir Vakarų sąjungininkai, tarp jų Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, kuris netrukus po paslaptingos karaliaus mirties savo kalboje paskelbė: „Tai, kas atsitiko karaliui Borisui, nutiks ir kitiems, kurie stovi Vokietijos pusėje! Anglai taip pat turėjo motyvą trokšti ankstyvos karaliaus mirties ir tolesnės Ašies pakto erozijos Balkanuose“.

SSRS taip pat buvo suinteresuota caro mirtimi – tokiu atveju įsikišti galėjo NKVD. Bulgarijos princesė Marie Louise viename interviu pareiškė, kad nėra aiškios versijos, kas nutiko, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad jos tėvą nunuodijo ne naciai ar britai, o sovietai. Tuo tarpu Amerikos naujienų pranešimuose buvo rašoma, kad Hitleris bandė jį užsipulti, o caras susitikimo metu patyrė širdies smūgį; pastarasis po trijų savaičių mirė.

Bet kuriuo atveju rezultatas buvo labai nepalankus Bulgarijos karališkajai šeimai, nes viskas, ko karalius nuoširdžiai stengėsi išvengti, dabar iš tikrųjų įvyko. Didelės Vokietijos ginkluotosios pajėgos jau buvo šalyje, kai Boriso laidotuvių kortežas lėtai judėjo per gedinčiųjų jūrą Bulgarijos sostinės Sofijos gatvėse, todėl nebuvo jokios perspektyvos vienašališkai pasitraukti iš Ašies be išorinės sąjungininkų pagalbos – o sąjungininkai Bulgarija nesidomėjo.

Borisą pakeitė jo šešerių metų sūnus Simeonas II, vadovaujamas Regencijos tarybos, kuriai vadovavo Boriso brolis Bulgarijos princas Kirilas.

Sovietų invazija į Bulariją

Naujasis režimas – šešerių metų Boriso sūnaus karaliaus Simeono II regentas – nesugebėjo sustabdyti sovietų invazijos 1944 m. rugpjūčio mėn., praėjus metams po karaliaus Boriso mirties, o karališkoji valdžia buvo nuversta. Senajam karaliaus broliui princui Kirilui 1945 m. vasarį komunistai įvykdė mirties bausmę, o Boriso našlė ir įpėdinis pabėgo į tremtį užsienyje.

Monarchija oficialiai buvo panaikinta 1946 metų rugsėjo 15 dieną, ir Bulgarija buvo paskelbta Liaudies respublika.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Boriso mylimą Bulgariją už dabar buvusios geležinės uždangos valdė komunistinis režimas; taigi atrodytų, kad tiek sovietų, tiek bulgarų raudonieji turėjo motyvą, kodėl iš politinės scenos dingo karalius Borisas III – žmogus, kuris nuolat ieškojo vidurio kelio tarp Rytų ir Vakarų, nepaisant jo pasirašyto pakto su Hitleriu.

Pomirtinės klajonės

1944 m. rugsėjį perėmusi valdžią komunistų dominuojama vyriausybė ekshumavo Boriso kūną ir slapta palaidojo Vranos rūmų kieme netoli Sofijos. Vėliau komunistų valdžia cinko karstą išvežė iš Vranos ir perkėlė į slaptą vietą, kuri iki šiol nežinoma.

Žlugus komunizmui, Vranos rūmuose buvo bandoma kasinėti, kur buvo rasta tik Boriso širdis, nes ji buvo įdėta į stiklinį cilindrą už karsto. Širdį jo našlė 1993 m. nuvežė į Rilos vienuolyną, kur ji vėl buvo palaidota.