Mįslingiausia II-ojo pasaulinio karo mirtis – kas nutiko Bulgarijos carui Borisui III po vizito į Vokietiją 1943 metais: tarp įtariamųjų Hitleris ir Čerčilis (Foto, Video)

Kelias į sostą

Bulgarijos caras Borisas III (1894 m. sausio 30 d. – 1943 m. rugpjūčio 28 d.), iš pradžių Borisas Klemensas Robertas Marija Pijus Liudvikas Stanislovas Ksaveris (vėliau Borisas Klemensas Robertas Marija Pijus Liudvikas Ksaveris), Ferdinando I sūnus, atėjo į sostą 1918 m. po jo tėvo sosto atsisakymo Bulgarijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare.

Tai buvo antras didelis šalies pralaimėjimas per penkerius metus po pragaištingo Antrojo Balkanų karo (1913). Pagal Neuilly sutartį Bulgarija buvo priversta perleisti naujas teritorijas ir mokėti žalingas kompensacijas savo kaimynėms, taip kėsinantis į politinį ir ekonominį stabilumą. Dvi politinės jėgos – Agrarinė sąjunga ir Komunistų partija – ragino nuversti monarchiją ir pakeisti valdžią. Būtent tokiomis aplinkybėmis Borisas atsisėdo į sostą.

1923 m. perversmu nuvertus premjerą Aleksandrą Stambolijskį (partijos Agrarinė sąjunga narys), Borisas pripažino naują Aleksandro Tsankovo vyriausybę, kuri griežtai numalšino Bulgarijos komunistų partiją ir vedė tautą per trumpą pasienio karą su Graikija (1925).

Tsankovas buvo pašalintas iš valdžios 1926 m., o iki 1934 m. sekė eilė ministrų pirmininkų, kai Zveno (bulgariškai Звено) judėjimas surengė perversmą ir uždraudė visas politines partijas. Borisas priešinosi Zveno vyriausybei ir nuvertė ją 1935 m., galiausiai paskyrė Georgiją Kyoseivanovą ministru pirmininku. Likusį savo valdymo laikotarpį Borisas valdė kaip de facto absoliutus monarchas, o jo ministrai pirmininkai didžiąja dalimi pakluso jo valiai.

Bulgarija stoja į nacių Vokietijos pusę

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Bulgarija iš pradžių liko neutrali. 1940 m. Bogdanas Filovas pakeitė Kioseivanovą ministro pirmininko poste ir tapo paskutiniu ministru pirmininku, ėjusiu pareigas vadovaujant Borisui.

Vėliau tais pačiais metais, remiama nacistinės Vokietijos, Bulgarija gavo Pietų Dobrudžos regioną iš Rumunijos pagal Krajovos sutartį. 1941 m. sausio mėn. Borisas patvirtino antisemitinį tautos apsaugos įstatymą, kuris neleido Bulgarijos žydams suteikti pilietybę ir nustatė jiems daugybę apribojimų.

1941 m. kovo mėnesį Bulgarija prisijungė prie Ašies. Mainais Bulgarija gavo didelę dalį Makedonijos ir Trakijos iš nukariautų Jugoslavijos ir Graikijos, kurios abi buvo pagrindiniai bulgarų teritorinių pretenzijų taikiniai.

Tačiau, nepaisant aljanso au Ašimi, Borisas nenorėjo visapusiškai ir besąlygiškai bendradarbiauti su Vokietija. Borisas atsisakė dalyvauti Vokietijos invazijoje į Sovietų Sąjungą ir iš esmės priešinosi vokiečių bandymams deportuoti Bulgarijos žydus kaip Holokausto dalį.

Bulgarija 1941 m. paskelbė „simbolinį“ karą tolimajai Jungtinei Karalystei ir Jungtinėms Valstijoms. Tačiau „simbolinis“ karas prieš Vakarų sąjungininkus 1943 ir 1944 m. Sofijos piliečiams virto katastrofa, nes miestas buvo smarkiai bombarduojamas Jungtinių Valstijų oro pajėgų ir Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų.

1942 m. Zveno, Agrarinė nacionalinė sąjunga, Bulgarijos komunistų partija ir įvairios kitos kraštutinių kairiųjų grupės susivienijo į pasipriešinimo judėjimą, žinomą kaip Tėvynės frontas, kuris vėliau 1944 m. nuvers vyriausybę. 1943 m. rugpjūčio mėn. netrukus grįžęs iš vizito Vokietijoje, Borisas mirė sulaukęs 49 metų. Jo įpėdiniu caru tapo šešerių metų sūnus Simeonas II.

Borisas nepaklūsta Hitleriui

1943 m. pradžioje nacių pareigūnai paprašė Bulgarijos išsiųsti savo žydus į vokiečių okupuotą Lenkiją. Prašymas sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir buvo surengta kampanija, kurios ryškiausi lyderiai buvo parlamento vicepirmininkas Dimitaras Peševas ir Bulgarijos ortodoksų bažnyčios vadovas arkivyskupas Stefanas.

Po šios kampanijos Borisas atsisakė leisti išduoti 50 000 Bulgarijos žydų. Nepaisant to, jis patvirtino Vokietijos reikalavimą išduoti 11 343 žydus iš tų teritorijų, kurias vėl okupavo Bulgarija. Dėl šių dviejų sprendimų daugelis žmonių Borisą laikė Bulgarijos žydų „gelbėjimo“ didvyriu, bet daugelis jį smerkia už okupuotų teritorijų žydų pasmerkimą. Tai, kiek caras galėjo paveikti įvykius bet kuriuo atveju, tebėra diskusijų objektas.

Vis dėlto labiausiai Hitlerį erzino caro atsisakymas paskelbti karą Sovietų Sąjungai ar siųsti bulgarų kariuomenę į Rytų frontą. 1943 m. rugpjūčio 9 d. Hitleris iškvietė Borisą į audringą susitikimą Rastenburge, Rytų Prūsijoje, kur caras Borisas lėktuvu atvyko iš Vrajdebnos šeštadienį, rugpjūčio 14 d.

Tame susitikime Borisas dar kartą atsisakė įsitraukti į karą prieš Sovietų Sąjungą. Borisas nenorėjo siųsti kariuomenės į SSRS, nes daugelis paprastų bulgarų turėjo stiprių rusofilų jausmų savo broliams slavams, o Turkijos politinė ir karinė padėtis liko neaiški.

Sunki padėtis Rytų fronte

1943 m. vasarą Rytų Europoje Antrasis pasaulinis karas pasiekė savo zenitą. Trečiasis Reichas patyrė didžiulius dvigubus pralaimėjimus Rusijos fronte Stalingrado ir Kursko mūšiuose. Tai negrįžtamai pasuko karo eigą prieš nacistinę Vokietiją.

Jau dabar blogos žinios iš Rytų padėjo nuversti pagrindinį Adolfo Hitlerio Ašies pakto sąjungininką, fašistinės Italijos vadovą Benito Mussolini, o fiureris labiausiai bijojo, kad įvairūs jo sąjungininkai Balkanuose – Vengrija, Rumunija ir Bulgarija, gali jį išduoti ir galbūt išgelbėti savo šalis ir, beje, savo režimus nuo Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino Raudonosios armijos mašinos.

Fiureris taip pat turėjo problemų su vienu iš nedaugelio vyrų – ir vieninteliu karaliaujančiu monarchu, kuriuo jis žavėjosi – mažos Balkanų karalystės lyderiu. Nors kiekviena kita Ašies paktą pasirašiusi šalis buvo priversta siųsti kovines pajėgas, kad padėtų vokiečiams visapusiškai šturmuoti SSRS, to nepadarė tik mažytė Bulgarija.

Priežastis buvo asmeniniai abipusės pagarbos ir tvirtumo santykiai tarp dviejų labai skirtingų vyrų – žiauraus Hitlerio ir tylaus, drovaus, bet nepajudinamo Bulgarijos karaliaus Boriso III. Tačiau po netikėtai atšiauraus susitikimo su fiureriu, pastarojo Rytų Prūsijos karinėje būstinėje Vilko guolyje Rastenburge, susirūpinęs monarchas grįžo į Bulgariją ir netrukus staiga mirė.

Tęsinys kitame puslapyje: