[Išsami tema] Pamiršta Britų imperijos valda Europoje – kaip Jungtinei Karalystei beveik 150 metų priklausė gabalas Vokietijos (Foto, Video)

Įtampa augo ir tik tada, kai Napoleonas įsiveržė ir sugriovė Šventąją Romos imperiją, kilo mintis atkurti Hanoverio nepriklausomybę. Tačiau George'as III sugebėjo įtikti abiem pusėms, paversdamas buvusį elektoratą karalyste. Nors dabar teoriškai ji buvo atskirta nuo Didžiosios Britanijos, sąjunga tęsėsi su vienu suverenu.

Kai jis netrukus mirė, valdžią perėmė kitas George'as, šį kartą George'as IV, tęsdamas tendenciją, kad vienas monarchas valdytų dvi karalystes. Tačiau vis tiek nebuvo bandoma suvienyti dvi valstybes. Hanoveris buvo labai vokiškas, su maža britų naujakurių populiacija, o Britanija neketino skirti vokiečių ministrų.

Taip pat buvo kultūros problema. George'o IV valdymo laikais Didžiojoje Britanijoje vyko liberalizavimo procesas. Tai reiškė mažinti didikų galią ir įgyvendinti religijos bei spaudos laisvę. Nors tai buvo laikoma progresyvumu, daugelis Europos šalių, įskaitant Hanoverį, griežtai priešinosi bet kokiai liberalizavimo idėjai.

Sąjunga ėmė trūkinėti ir ją išlaikė tik didžiulis George'ų atėjimas į valdžią. Tačiau tai netrukus turėjo pasikeisti.

Daugiau jokių Džordžų

Kai mirė George'as IV, atsitiko kažkas netikėto. Naujasis valdovas nebuvo vadinamas George'u V, o tapo Viljamu IV ir šis nedidelis, tačiau reikšmingas momentas pakeitė istorijos eigą.

Viljamas IV jokiu būdu nebuvo drovus žmogus. Jis susilaukė dešimt nesantuokinių vaikų ir, nepaisant vėliau dvidešimties metų trukusios laimingos santuokos, mirė nepalikęs įpėdinių.

Hanoveriečiams pagaliau pasisekė. Įvykis, kuris kadaise sujungė abi tautas, dabar grasino jį sugriauti.

Kadangi Didžioji Britanija ir Hanoveris buvo abi karalystės, jose galiojo skirtingi paveldėjimo įstatymai. Didžioji Britanija laikėsi liberalesnio požiūrio, pagal kurį moterys galėjo paveldėti, jei nebuvo tinkamų įpėdinių vyrų, tačiau žemyninėje Europos dalyje tokios valstybės kaip Hanoveris laikėsi senovinio Salijų įstatymo, kuris numatė, kad tik vyrai gali paveldėti sostą.

Taigi, 1837 m., po 123 metų, Didžiosios Britanijos ir Hanoverio sąjunga baigėsi, kai karalienė Viktorija ir Ernestas Augustas užėmė atitinkamas vietas kaip naujieji suverenai. Abi valstybės buvo patenkintos šiuo susitarimu, Britanijai palengvėjo, kad ji nebus įtraukta į Europos problemas, o Hanoveris džiaugėsi, kad pagaliau bus išlaisvintas nuo savo britų šeimininkų.

Nors Britanija klestėjo valdant Viktorijai, to negalima pasakyti apie Hanoverį. 1866 metais, po Austrijos-Prūsijos karo, karalystę užkariavo Prūsija ir vėliau ji buvo įtraukta į kylančią naują jėgą, kuri netrukus taps Vokietija.

Galbūt, jei soste būtų kitas George'as, viskas būtų kitaip.

Didžiosios Britanijos istorija su žemynine Europa visada buvo sudėtinga. Ir kad ir kaip ji bandytų pabėgti nuo savo praeities, yra begalė istorijų, kaip ji kadaise buvo ir tebėra susijusi su Europa.